trečiadienis, rugsėjo 10

taim flais

tikrai ne vienas žmogus kalbėjo, rašė ir piešė praeities eskizus ir įvairius siūlus, kurie pinasi iki dabar(ties). tokias ir panašias mintis dėliojausi bevažiuodama kažkur, kuomet įsistebeilijau į stotelės dietinę reklamą. tuomet tiesiog pagalvojau apie visus, kiek tik galėjo mano galva išnešti, pokyčius. ne viskas man patinka, bet technologiniai tobulėjimai suteikia tam tikro džiugesio, nors gal tiesiog patogus gyvenimas daug kam yra kur kas malonesnis ir priimtinesnis, nes kam reikia mąstyti ir kam reikia ką nors sau pačiam pasidaryti? juk nereikia, o kam? o g i n i e k a m .
savo pirmą telefoną gavau kai tik baigiau pirmą klasę. man buvo jau netgi (oho) aštuoneri metai, turėjau siemens a 35 - telefoną su antena. iš visos šitos, pirmo telefono istorijos, geriausiai atsimenu kelis faktus. visų pirma kalbos riba buvo prievolė - lietuviško meniu nebuvo, o mama primigtynai reikalavo, kad įjungčiau rusišką meniu. tais laikais juk niekam nerūpėjo, kad ir būdamas beveik antroje klasėje, anglų kalbą moki geriau nei kitą kalbą. o toliau - viena žinutė per mėnesį, kai kainuodavo 15ct, o skambučiai - 44 ar 45 ar 48 ar 49 centai už minutę. bent tiek gerų dalykų nutiko per 12 metų.
mano telefoniuke nebuvo net žaidimų, todėl jei reikėdavo iškrauti telefoną, aš rašydavau arba susirašinėdavau su savimi naujos žinutės blanke. net neliūdna dabar dėl to, kad tiek fantazijos buvau sukišus į tokį antikvariatą.
piratinė muzika irgi nebuvo tabu, bet 15 dainų kišenėje (iš tikrųjų - rankoje arba didelėj rankinėj/kuprinėj) tuo metu irgi juk buvo džiaugsmas, ypač laisvė šokti - jei dabar galiu įsidėti muzikinį grotuvą ar ką nors kitą į papus - cd grotuvas ten nelabai tilpdavo, todėl laisvės ir nebuvo. bet aš vis tiek turėjau fantaziją ir viltį, kad tapsiu rock star ir dainuodavau į įvairius flakonėlius, pasidarydama iš jų superstar microphone. 
aš netgi prisimenu savo (labiau brolio) pirmąjį kompą - dar su windows 95. dėžės vaizdas mane vis dar kankina, bet dažnai verčia nusišypsoti. be įprastų kortų žaidimų, piešdavau su paintu, arba rašydavau (vėl) wordpad'e kažkokias vaikiškas mintis. ir prisimenu, kaip neturėjau gyvenimo žaisdama mario - laukdavau, kada baigsis pamokos, kad tik greičiau grįžčiau namo ir daužyčiau vyruko galvą vardan monetų. o buvo liūdna, kai tas italiūkštis jau man atsibosdavo, bet kitą žaidimą iš kompakto įrašyt būdavo itin baisu. turėjau Leopoldą ir kažkokius tai bebriukus, bet senutė dėžė visada užstrigdavo, man įvarydama vaikišką infarktą, kadangi mama nelabai draugaudavo su tokia technika, jos pyktis mane slėgė, slėgė, slėėėėgė. bet vis tiek aš labiausiai bijodavau tėčio. nors nelabai galiu tai paaiškinti, o froidizmu nesiremsiu.
prie visų pokyčių galima pridėti ir truputį humanistinių likučių - ne kanibalizme esmė, bet pasikeitusių žmonių, draugų mainų rate ir savų metamorfozių. nors tikriausiai vienintelis dalykas, kuris manyje liko nepasikeitęs nuo mažens, tai paprasčiausias kalbėjimasis su savimi. (rašymas - irgi kalbėjimas su savimi, kartais netgi su kažkuo kitu, bet vis tiek labiau su savimi ir ką...) ir netikiu, kad aš vienintelė tokia?
aišku, kad ne vienintelė.
ai, tai gerai tada.


šeštadienis, kovo 15

ym

jeigu kas moka mane nuliūdinti, tai tik žmonės. o kas čia naujo? istorija sena kaip mano gyvenimas ir aš labai noriu šunio. bet niekada neturėjau nei jo, nei triušio, net žiurkėno neturėjau, nes, atseit, verkčiau jiems nugaišus. čia juk faktas, kad verkčiau. aš verkiau net žiūrėdama ledynmetį - koks aš jautrus žmogus esu vis dėlto. bet man dažnai sako, kad atrodau liūdnai. spėju, būtų pats laikas nustoti mąstyti apie dalykus, atsikratyti priklausomybės nuo reikiamybės būti su kitais.
tikriausiai aš nė negalvočiau apie tai - apie viską, apie viskį ir apie nieką - , jei ne mano atsiskyrimo nuo bambagyslės metinės rytoj. žinau, kad išskyrus kelis žmones, niekas be mordaknygės neatsimintų, kad rytoj mano šventė. kokia dabar jaučiuos nedėkinga!
nors man kiekviena diena šventė, tik kartais aš ją pamirštu švęsti. tik tikrai gaila, kad ir aš esu viena iš tų, kuriai tik toji diena primena egzistenciją čia, po saule, po mėlynu arba apsiverkusiu dangumi.
kai pradėjau mąstyti, su kuo norėčiau sėdėti, valgyti šokoladinį tortą, ledus ir gerti raudoną vyną arba puodelį kavos, ir vaikščioti po miesto griuvėsius, supratau, kad tų žmonių nebėra. išskrido, paliko, kiti tiesiog pamiršo, o dar vieni atsiranda tada, kada jiems reikia, nes visada (dažniausiai) duodu savo petį, kartais galiu duot ką nors daugiau, pvz apkabinimą.
nereikia dabar galvoti, kad aš laukiu ko nors iš žmonių - aš pati ateinu ir pasiimu. pvz kartais ateinu į namus ir pavalgau, bet dabar neturiu pas ką eiti. labai nemėgstu jausti pagiežos ar neapykantos, gal todėl man tapo įprasta visus teisinti pačiai sau.
ir negalvok, kad esi kitoks žmogus. mes visi esame vienodi, altruizmo tiesiog nėra. juk niekam nėra įdomu, net ir man. arba aš meluoju ir meluoja visi aplinkui.

taip, aš tikrai trykštu pozityvumu. juk atrodau kaip penkiolikos, ne daugiau šešiolikos, tai ko daugiau iš manęs norėt.

trečiadienis, kovo 5

kas meta šešėlį

praeities garbinimas tokia pat kvailystė kaip ir apskritai bet koks garbinimas: žvaigždžių, dievų, daiktų. (S.P.) gal skirtumas tėra tas, kad daiktus daugiau gali paliesti, nei apčiuopti praeities šešėlius, nors, kita vertus, daiktuose slepiasi praeities šmėklos.
tais kartais, kai nieko neberandu, pradedu darytis tvarką – bet kokia ten tvarka, kai tiesiog viską gražiai išdėlioju arba išstumiu į šonus, kad atsirastų erdvės – ir nukrypstu pati nuo savo idėjos. čia prisimenu pokalbį su Gustainiu Zarasų saloj, kai ėjom liepteliais ir kalbėjomes apie asmenybės testus ir kiekvienos raidės simboliką. neprisimenu, kuri – alfa ar omega – kalbėjo apie mane tokias tiesas, kad norėjau šokt į šiltą vandenį. aš pradedu nuo vieno dalyko, tada palaipsniui pereinu prie kito, tada prie trečio, ir taip toliau ir taip toliau, ir vat todėl aš niekada negaliu susitvarkyti. taigi, jeigu pradedu liesti savo daiktus, juos stumdyt ar dėliot, visada surandu didelį arba mažą niekutį, užsispoksau į jį ir pradedu savo kelionę laiku atgal.
surandu labai senus, beveik nusitrynusiomis, nublankusiomis sienelėmis lošimo kauliukus, ko gero iš mamos jaunų dienų likusius. čiupinėdama juos prisimenu pirmuosius savo stalo žaidimus, kuriuos dažniausiai žaisdavau viena, perkūnijusi nematomus draugus į pliušinius žaislus, nes mama dirbdavo, brolis vaikščiojo į mokyklą, o močiutė nemokėjo tokių žaidimų. pakratau rankoje ir išmetu juos ant kilimo – visi skirtingi, vienas kaip visada nurieda kur nors po stalu, po lova – bet kur, kur neturėtų riedėti. surandu mašinytę – ko gero vienintelę telikusią iš vėlyvosios vaikystės dienų – tamsiai pilkas bmw. o kiek daug oldschool‘inių mašiniukų turėjau! rinkdavome su močiute dangtelius nuo pieno butelių (turėjau kokius kelis tuzinus jų) ir dėliodavau iš jų bordiurą mašiniukėms, iš medinių kaladėlių, ant kurių šonų kirilicos abc ir kokie nors piešinukai, statydavau garažą, į kurį grįždavo mašiniukės: mėlynos, žalsvos, baltos, raudonos, degančios oranžinės... ir kur jos visos pasidėjo? pavažiuoju su mašinėle po stalą ir apima nostalgija – neberegiu to, ką matydavau būdama kokių šešerių. ir įvažiuoja mano tamsiai pilkas (beje, su užtamsintais mėlynais langais!) bmw į vazelę ant stalo – galėjo ją suvažinėt kažkokiu būdu, bet deja. vazelę-peleninę-lėkštę dariau savo rankomis Užupio molio dirbtuvėse prieš kokius 8 metus, savo mažom kreivom rankom. tada supratau, kad galvoje dalykai visuomet atrodo daug gražesni nei jie yra iš tiesų arba nei kad tikiesi, kokie jie bus. turėjau viziją – pagaminti tokią molinę lėkštę, kad atrodytų lyg porcelianinė. bet atrodo lyg išdeginta padanga, į kurią privėmė paukščiai ir aš viską nudažiau žaliai, dar dantimis padariau griovelius (ar kad ir ką aš ten norėjau sau įrodyti) ir išdeginau viską. bet neišmetam ir šito šedevro – juk pirmas mano molio dirbinys. na, bent jau šiame gyvenime.
bet daiktuose ir lieka tos šmėklos, kurios dar neleidžia pamiršti bent mažų dalykų – o kas belieka? atmintis trumpa, manoji ypač. pastaruoju metu – juodoji skylė, negaliu atsiminti ar aš pagalvoju apie tai, ką šiąnakt sapnavau, ar tik pagalvoju, kad turėčiau vėliau pagalvot apie sapnus – taip ir lieku savęs nesupratusi.


kita vertus, yra šešėlių, nuo kurių skauda ir homo sapiens sapiens tą skausmą labai vertina, daug labiau nei dabarties džiaugsmą ar ekstazę to, kas yra tikriau nei jų galvoje iškreipti vaizdiniai. geriau imti mašinėles ir važinėtis jomis per medines kaladėles – pieno butelių kamštelių keliais atgal į vaikystę.

trečiadienis, vasario 5

S.P.

„Būtent bažnyčia sukeldavo milžinišką to, kad nežemišką, ilgesį. Gali būti, tai religinis jausmas. Arba poetinis. Nors iš esmės tai vienas ir tas pats. Blogai tik, kai žmogus jausmą paverčia religija, ima jam tarnauti.“

„Nėra blogos ar geros patirties – svarbu, ką iš jos padarom.“

„Nemėgstu kalbėti apie skyrybas. Šiaip ar taip, santuoka visuomet keistas derinys. Anksčiau ar vėliau žmonės ima gyventi su mirusios savo aistros prisiminimais. Mes vieni kitiems tampame tik prisiminimais apie kadaise mus purčiusią aistrą. O gyventi su prisiminimu (jos ar jo) nėra lengva. Tiesa, kai kuriuos tai šildo ir guodžia, kai kuriuos – vimdo. Ir niekas čia nekaltas.“

„Kūryba šiek tiek užglaisto būties įtrūkimus.“

„O mano jaunystės laikais buvo lyg ir suprantama, kad rašymas ir alkoholis yra sinonimai.“

„Literatūra – laikinas prieglobstis nuo gyvenimo.“

„Sakoma – žmogus jautrus ir ironija jam yra tam tikri šarvai.“

„Žmogaus baimė neišmatuojama – nežinomybės baimė, mirties baimė. Ir ta baime manipuliuojama.“


„Savo piktadarystėms žmogus visada randa pasiteisinimų.“

trečiadienis, sausio 8

tarp pelenų

už mano nugaros liko tik ugnis. kaitri, ant kulnų lipanti ugnis. stovėjau kambaryje su tavimi, tu buvai man atsukęs nugarą - daugiau aš tavęs ir nemačiau.

ilgai svarsčiau ir dvejojau dėl to, kaip turėčiau pasielgti, kol galiausiai pasiryžau, jei tai dar galima pavadinti ryžtu. paėmusi mažą degtuką raudona galvute priliečiau jį prie degtukų dėžutės ir numečiau jį degantį Morui po kojomis. jis taip ir neatsisuko. viskas degė lėtai, kaip kokiame sulėtintame filme, atrodo, dar ir nenoromis. pradėjau trauktis atatupsta: dar turėjau vilties, kad paskutinį kartą pamatysiu tas šviesias akis ir išgirsiu jį sakant „neišeik“. nežinau, į ką Moras žiūrėjo pro tą langą visas sustingęs, svetimas ir sau ir man. paskutinį kartą atsidusau ir pradėjau bėgti tamsiu ilgu koridoriumi, o pradėjusi šėlti ugnis taip ir lipo ant manęs, bandė įsitempti mane kartu.
žmonių suprasti negaliu, kad ir kaip norėčiau ar tikėčiau, kad juos permatau kiaurai. bet nieko negali permatyti kiaurai. nieko. tai lyg purvina stiklinė - pasukus į šviesą tinkamu kampu gali dėmių nematyti, arba priešingai – išvysti daug daugiau dėmių, kurių tamsoje neapčiuopi. todėl mes ir esame vadinami žmonėmis. homo sapiens sapiens.
tokia tat istorija tebuvo: prasidėjo saulėtoje vietoje, o baigėsi gaisre, tamsiame koridoriuje. nėra skirtumo, kokios tos vietos, ar jos tebėra, ar jos išvis egzistavo - svarbiausia buvo būti jose su Moru. nežinau, kodėl jis Moras, nes šiam žmogui vieno vardo negana, į vieną ir jo asmenybė nebūtų tilpusi. su Moru mes turėjome daug pinigų, todėl neieškojome laimės juose, o paprasčiausiai neleidome laiko socialiniame dugne. išnarstėm Europą, atrodo, iki pat kauliukų, bet vis tiek pasilikome saulėtame paplūdimyje.
-aš laimingas. manau, kad aš esu laimingas.
ir aš buvau laiminga. tikiu, kad tai buvo galima matyti ir mūsų veiduose. mes pasitikdavome saulę kartu, ir dviese ją palydėdavom į jos tolius už horizonto ribų, kur nepasiekia žmogaus akis. išragavome visas, kokias radome, raudono vyno rūšis, gulėdavome kartu vonioje su žvakėmis ne dėl to, kad būtume taupę viešbučio elektrą, o jaukumo sumetimais, kad geriau pajustumę vienas kitą. Moras mėgdavo žiūrėti į mane miegančią, bet tai manęs netrikdydavo. ačiū, kad nežadindavai manęs, Morai.
po smėlėtų takų po kojomis atsivėrė cementas ir pilkas oras. sugrįžome ten, kur nenorėjome būti. kartu turėjome vieną gražų kambarėlį, kurio sienos buvo apkabintos mano darytomis nuotraukomis, iškabinti paveikslai, du mano portretai ir įvairūs atvirukai iš miestų, kurie jau nebėra tokie svarbūs.
-ar atsimeni, kaip mes susipažinom?
-atsimenu. bet tai nėra svarbu, juk buvo taip seniai. dar kai aš barzdos neturėjau.
-nemeluok, nebeatsimeni! - apsimetu įsižeidusia.
-viską aš atsimenu, tai lyg filmas mano galvoj, - paglosto jis man galvą. - netgi atsimenu, kokią dailią suknelę vilkėjai ir kaip žibėjo tavo akys. juk buvai girta!
-aš nevilkėjau suknelės ir negėriau tą dieną, juk buvo ankstus vasaros rytas!
-negaudyk manęs su žodžiais. štai,- Moras išsitraukė iš kišenės nuotrauką, kurioje aš sėdėjau su gėlėta suknele ir žiūrėjau į žalius ežero tolius. taip pompastiškai romantiškai, - juk atsimeni, kaip tada trenkei man už tai, kad tau nežinant pradėjau tave fotografuoti.
ir aš truputį nuraudau, nors niekada neraudonuoju.
-taip, tu nuostabus.

na, bent jau aš galvojau, kad Moras nuostabus. toks buvo, ar bent jau tokį aš jį mačiau.
metų laikai keičiasi lėčiau nei žmonės. nors dabar ir vėlyvas ruduo už lango, o kalendoriuje - žiema, vis tiek tai nelygu laiko tempui, per kurį pasikeičia žmonės. dienos buvo pradėjusios pilkėti visomis prasmėmis. negaliu pasakyti, ar pirmadienis ar trečiadienis tai buvo, bet žinau vieną - mane pradėjo slėgti liūdesys, o tai nebuvo šiaip sau. turbūt jau tada pradėjau pergyventi tą bjaurų juodą jausmą, kai supratau, kad aš greitai neteksiu Moro. kad jis paliks mane taip, kaip žoliapjovė nupjauna žolės stiebelius. manau, kad ir žolei taip pat skauda.
grįžusi namo radau Morą sėdintį ir žiūrintį pro tą patį langą.
-grįžau.
-matau, -ištarė be jokios emocijos veide, tačiau bent jau atsisuko.
-kaip praėjo tavo diena, Morai? -apsikabinau jį.
-diena kaip diena.
-Morai, ar tu kažką slepi?
-kodėl turėčiau?
tuomet aš tik tyliai tyliai atsidusau ir nieko nesakiusi nuėjau į virtuvę. pasidariau juodos arbatos, nes man per daug pradėjo virpėti rankos – tiesos akimirkos būna pačios bjauriausios. grįžusi prie Moro pradėjau savo ilgą, galima sakyti, monologą. iki dabar nesuvokiu, kaip man galėjo tie žodžiai lietis taip laisvai, kai gerklėj susispaudęs tūnojo kumščio dydžio gumulas.
- labai norėjau turėti tave ir neneigiu to, kad nebenoriu. bet dabar viskas taip, kad tampa nebesvarbu, nesukuria jokio skirtumo, ar turėsiu tave ar prarasiu tuoj pat – nes man jau dabar per daug sunku viską iškęsti. man per sudėtinga matyti, kaip tu tolsti nuo manęs, o mano mintys, kurios kasdien mane kankina, neleidžia ramiai užmerkti akių ir mėgautis gyvenimu... tai mane tuoj pribaigs, Morai. norėčiau, kad žinotum viską, kas mane slegia, bet per daug sunku sakyti tokius dalykus, nors taip norisi, tačiau atrodo, kad tu manęs nesuprasi, nebeįvertinsi ir aš tik veltui vėl save graušiu dėl to, ką pasakiau, ką turėjau pasakyti ir ką nutylėjau. net nežinau, kas pasikeitė, ar gali man atsakyti, Morai? nustok spoksoti pro tą suknistą langą, paaiškink man!, - aš jau pradėjau šaukti,- iš pradžių užmigdavau ir pabusdavau galvodama apie tave, apie tai, kaip tau sekasi, ar tau viskas gerai, ar tu laimingas, kai tavęs nematau. dabar kiekviena mintis apie tave gniuždo: nenoriu net grįžti namo žinodama, kokį abejingą tavo veidą aš pamatysiu, supranti? būtent dėl tokių žmonių kaip tu, aš nenusakomai bijau rodyti jausmus ir juos kurti kam nors, nes viskas tik ir lieka man pačiai, jų paprasčiausiai niekam nereikia. aš tiek dar nedaug padariau dėl tavęs, ir dar tiek daug norėjau padaryti. o tu, Morai? Morai?!
atrodė, kad kalbėjausi su siena, kuri ir tai būtų man ką nors atsakiusi. norėjau rėkti ir mėtyti daiktus, kad tik Moras būtų prabilęs. bet jis tylėjo blogiau, nei užkeiktas, ar vandens į burną prisisėmęs, kaip sakoma.
gurkštelėjau juodos arbatos. neskani. man viskas buvo nebeskanu. aš toliau tęsiau savo pokalbį su portretais pakabintais ant sienų. jie laukė,kol aš prabilsiu.
-mane gąsdina tai, kad aš tavęs nebeatpažįstu. kur tu dingai, Morai? kodėl tu nori sugriauti tai, ką mes taip iš lėto ir taip gražiai pradėjom kurti? nemanau, kad verta atsisakyti laimės vien dėl to, kad kažkas taip pasakė, kad kažkas taip įtikino mus, mane ar tave. man negera,man negera viską pripažinti, žiūrėti į dalykus tokius, kokie jie yra. tu man vėl pasakytum, kad aš išsigalvoju ir tuomet galvočiau, kad aš tik elgiuos kaip moteris, viską dramatizuodama, gyvendama apsupta juodos paranojos, tai kodėl dabar tyli, kodėl nenuramini manęs ir nepasakai tų kelių žodžių?? bet aš tik žmogus, aš tik paprastas žmogus, kuris nori bent trupučio laimės, kurią tu vis tiek nori iš manęs atimti. mane kasdien griauna dvejos skirtingos jėgos: taip norisi numesti viską į šoną ir pasakyti sau, kad ne pirmas kartas, išsikapstysiu. o priešinga pusė pakelia mano rankas į viršų ir šaukia, kad nesustočiau, kad padaryčiau viską, ką dar galiu padaryti dėl tavęs. o ar galiu, Morai?

nežinau, ar galėjau ir niekada jau nesužinosiu. mačiau tik lango stikle atsispindintį jo veidą, kuris priminė Dorianą Grėjų - toks svetimas, žlungantis iš vidaus, lėtai pūvantis ir nykstantis.

paėmusi mažą degtuką raudona galvute priliečiau jį prie degtukų dėžutės ir numečiau jį degantį Morui po kojomis. jis taip ir neatsisuko. viskas degė lėtai, kaip kokiame sulėtintame filme, atrodo, dar ir nenoromis. paskutinį kartą atsidusau ir pradėjau bėgti tamsiu ilgu koridoriumi, o pradėjusi šėlti ugnis taip ir lipo ant manęs, bandė įsitempti mane kartu, bet aš pabėgau, o pelenais pavirtai tu ir viskas, ką mes bandėme sukurti dviese.


pirmadienis, sausio 6

such wow

šiandien mane aplankė labai įdomus nušvitimas.
aišku, nepasuksiu piligrimų keliais ir neskelbsiu naujų tiesų, tik turbūt vėl galėsiu gyventi taip, kaip
gyvenau. bet ne apie gyvenimą aš čia dabar rašysiu, ne tokia viso nušvitimo esmė.
turėjau (ar turiu?) pripažinti (ir taip akivaizdų ir visiems žinomą, bet esu tikra ir dažnai pamirštamą faktą),
kad vienas iš labiausiai apmaudžiu dalykų - nenusisekimas to, į ką buvo daugiausia dėta vilčių, pastangų ir tikėjimo. visiems žinomas tas jausmas - nori pasikasti po senesniais nei pernykščiai lapais, atsukti laiką iki to,
kol išmokai vaikščioti ir panašiai. na, bent jau mano jausmas yra maždaug tokio dydžio ir plotmės laiko atžvilgiu.
tačiau - turbūt ilgų mąstymų apmąstymų ir pokalbių dėka (ačiū) - pripažinau sau: Giedre, nesi dar visiška asilo subinė (nes asilo beretė neatitinka mano tikrovės), bet kad ir kaip bebūtų, galime rasti savų privalumų ir pasimokyti iš to.
na, bent jau taip sakoma ir mes (t.y. aš ir aš) stengiamės taip daryti.
bet pala pala, - sakau aš sau atgal, - aš juk vėl tai kartosiu po tam tikro laiko, kai pamiršiu ar panašiai. ir tada
aš sau tiesiog parodau vieno piršto kombinaciją, nes ginčytis tiesiog nenoriu
- aš buvau teisi.
nėra paprasta mesti įpročius (lindimą į tą pačią balą/mėšlo krūvą/smegduobę etc.), bet save įveikti reikia.

šianden mane aplankė labai įdomus nušvitimas.

šeštadienis, gruodžio 28

pasikalbėjimas su.... ??

Giedrė: aš labai noriu kalbėtis. ar galim kalbėtis?
- bet kodėl?
- todėl, kad myliu jus.
- tuomet aš klausausi.
- kiekvieną kartą kai pagalvoju apie save ir žmones, apie žmones ir save tarp jų, apniunka niūrios ir juodos mintys, o gal tai daugiau apmaudo skonis.
- vadinasi, mes nepažįstame žmonių.
- bet jei mums atrodo, kad juos pažįstame, žinome, tai gal taip ir yra?
- manyk taip, jei tau patinka. Bet, man regis, būtų teisingiau, veikiau aš norėčiau taip teigti, nors ir nesugebu nieko teigti, jog užtenka pasakyti: jeigu dvidešimties bendro gyvenimo meto nepakanka žmogui pažinti, tai
paviršutiniška apklausa praėjus keturiasdešimčiai metų nuo žmogaus mirties, be abejonės, suteiks tau tik ribotų žinių apie tą žmogų. nors, kita vertus...
- jaučiuosi sumišusi ir nusivylusi.
- nusivylimas neišvengiamas. kodėl mano žodžiai tave taip nuliūdino?
- mane liūdina tiesa, kad viskas yra prasčiau, nei man visados atrodo. bet ar kartais ne geriau gyventi tokiame pasaulyje, kuriame norisi gyventi? su žmonėmis, kurie neišeina, kuriems esi reikalingas?
- jei žmogus tave myli, jis nenusigręš nuo tavęs - nėra tokio dalyko, dėl kurio būtų verta šitaip elgtis. bet mes esame žmonės, visi išeina. anksčiau ar vėliau. todėl turi tam ruoštis visą laiką, kol gyveni.
- ar man vienai atrodo, kad iškart prarasti žmogų yra paprasčiau nei gyventi matant žmogų tolstant ir žinant,
kad nieko negali padaryti?
- bet koks praradimas žudo mus iš lėto. bet argi gali prarasti tai, kas tau niekada nepriklausė?
- manau, kad prarandama pilnatvė, kuri buvo užpildyta to žmogaus.
- jaučiu viduj siaubingą tuštumą, abejingumą, kuris taip skaudžiai mane slegia...
- aš jaučiu lygiai tą patį, jei galima lyginti žmogaus jausmus su kito, nes kiekvienam savi išgyvenimai skirtingi.
- nesutinku. nes mes tikrai nejaučiame to paties. pagrindinis dalykas, kuris mane slegia dabar - būties skausmas ir nežinia ir beprasmybė. mes esame vieniši po plynu dangumi, esame pasmerkti neišvengiamai mirčiai, todėl ar verta  tvirtinti, kad mes iš tikrųjų esame? esu tikras, kad tave slegia visai kiti dalykai. pažiūrėk, kokiame amžiuje, kokiame pasaulyje gyveni.
- jūs teisus, mane slegia paprastesni dalykai, nei prasmės ieškojimas po saule. tiesiog mano laimė baigėsi ties
įsimylėjimu.
- žinai, kai tinkamomis dienomis pasitiki gyvenimu, jis būna priverstas tau atsakyti tinkamai.