išnykau kaip dūmas, bet ir vėl grįžau. tiesiog taip būna. tiesiog taip būna, jog nenoriu apie nieką galvoti, niekuo dalintis. aš Giedrė.
12. Pick three of your favorite songs. Write a paragraph about the feelings they bring you. Do you feel contentment, peace, encouragement, or determination?
tai tas pats, kaip rinkti mėgstamiausią knygą ar skaniausią šokoladą, nes tiesiog nežinau, pagal ką aš galėčiau nustatyti kažkokius kriterijus ir ribas dalykams. let it be.
taip vyksta kelionė laiku. kelionė atgal, į kokius 2010 metus. šiaip ar taip, poles apart man sukelia liūdesį ir labai nemažą apmaudą dėl savęs ir dėl dalykų, kuriuos teko pereiti.
ko gero ryškiausi žodžiai, kurie labiausiai paliečia: did you ever realize what you'd become? tokia stipri retorika, pagal mane. ir tikrai. pradedu galvoti apie tai, kokia esu, kokia buvau, kokia norėčiau būti (čia jau apie charakterio ir elgesio ypatumus). dar ateina ir tokios mintys į galvą: ar mažoji Giedrė, kuri griaužė stalą (čia rimtai) ir kuri buvo tokia pamišusi dėl triušių (turiu jiems silpnybę ir dabar), didžiuotųsi manimi? didžiąją Giedre? nemanau. nors, kita vertus, kai galvojau apie tai, kokia būsiu, kuomet užaugsiu, turėjau išvis kitokių intensijų. ir netgi labai nesąmoningų. tikrai.
ai, dar ši daina man primena (kuomet pamirštu), jog žmonėmis pasitikėti aklai nereikia (ypač man) ir tai, jog kartais nereikia bėgti nuo dalykų. tiesiog nereikia. (dabar nežinau, ar aš ir jausmus vadinu dalyku? neklauskit)
čia irgi nemažai asmeninių memuarų, kurie užslėpti dainoj, bet nesvarbu. nuo king crimson pradėjau kabintis į progresyvą. jų muzika mane išneša velniop, todėl čia nieko ir nerašysiu, bet jei nesate klausę - pabandykit. 23 minutės jūsų gyvenimo nenueis veltui, aš jumis tikiu.
po koncerto lofte šita daina man įgavo naują prasmę. iki dabar atsimenu, kaip klausydama nuostabaus Tomo balso ir stebėdama, kaip jo emocijos iš vidaus keliauja išorėn, aš klausydamasi dainos žodžių (ir tuo metu prisiminiau Frank Ocean žodžius „When you're happy you enjoy the music. but when you're sad you understand the lyrics“, nors ir nebuvau liūdna, bet sugebėjau koncentruotis visur - ir į muziką ir ieškojau prasmės žodžiuose) radau tai, kas galbūt nuo to vakaro kažkiek pradėjo keisti mano gyvenimą. nieko nenoriu sakyti, ne jums žinot, tiesiog pradėjau suvokti tai, kad mano akmeniui kairėje pusėje atėjo metamorfozės laikas.
(liūdnos dainos? žinau, ką tik tą suvokiau, bet jos man geriausiai padeda suvokti save, o pozityvios jau atlieka kiek kitokią funkciją)
13. Outside of your family (we don't need feelings getting hurt), who is your hero? Why do you idolize them?
aš tikrai nemėgstu tokių... iššūkių? ta prasme, skirtingi aspektai - skirtingi dievai ir mūzos man.
galvojau, galvojau, ką šįkart paminėt?
negalvokit, kad dėl jos mano plaukai raudoni, ne. aš ją atradau, kai išgirdau jos smells like teen spirit versiją, ir jos balsas mane pavergė. bet tik daug vėliau, kai tapau tas, kas esu, aš sužinojau kaip atrodo mano balso deivė.
man ji yra gražiausia moteris, nesilyginu į ją ir niekada to nedarysiu, bet visuomet tyliai (taip pat ir garsiai) žavėsiuosi ja.
„Some of the most wonderful people are the ones who don't fit into boxes“
- Tori Amos
14. What makes you think you're so special? A little harsh, I know. But what do you see in yourself. Tell the truth. Don't describe what others say about you. Become completely vulnerable. What characteristics do you hide from the one you love?
faktas, jog galėčiau ignoruoti šitą iššūkį, bet visi žinom tai, jog kiekvienas apie save turi ir gerų minčių, tai yra normalus dalykas. (aš į tai žiūriu kaip į savivertę)
tiesą sakant, aš nuo mažens galvojau, kad esu kitokia (o kas negalvojo?), bet jaučiau ir dabar jaučiu tai, kaip mane stengėsi ir vis dar (bet jau mažiau) stengiasi slopinti mane. šiaip ar taip, dažnai jaučiuos, lyg būčiau iš kitos planetos. jau tėvams sakiau, kad esu atsiųsta iš outterspace kažkokiai misijai, nes esu nelabai panaši į savo tėvus pagal pomėgius ir panašius dalykus, tikrai. nei vienas iš tėvų nėra linkęs į kokią nors meno sritį, jie yra tipiniai tėvai (nesupraskit manęs blogai, aš juos labai myliu ir gerbiu, tik turėjau omeny tai, jog mano tėvai jaunystėj nebuvo nei kokie neformalai, negyveno jokio bohemiško gyvenimo ir niekada nemėgo muzikos, kurią aš klausiau ir klausau). taigi, jaučiuos iš kitur, nes nelabai suprantu 97% žmonijos (duckface or whatever, nesigilinsiu į tai dabar, nenoriu)
aš nebežinau, ar raudoni plaukai yra kažkas ypatingo, nes su diena raudonplaukių daugėja, bet leisiu sau jaustis dėl to neįprastai, o kaip jau jums atrodo, tai nesakykit.
galbūt dar mano būdas sudėtingumas rodo kažkokį išskirtinumą? aš tokią nuomonę apie save susidariau (tiesą sakant) po įvairių pokalbių su žmonėmis, būtent kaip jie mane mato ir kas vyksta bendraujant, visokie kokie ryšio ypatumai ar dar kas nors. jei kam nors esu ypatingas žmogus, aš esu labai laiminga ir nežinau, ar padėka čia tinkama, bet - ačiū, kad pastebit dalykus, kurių visi nemato. (gal vis dėlto tas įskiepytas (nedidelis) ypatingumo jausmas mumyse yra tėvų dėka?)
nuo žmonių, kuriuos aš myliu, neslėpiu nieko, ar ne, Reda? nors, tiesą sakant, per mažai rodau jausmus, pripažįstu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą