aš myliu... kai noriu apie tai rašyti, prisimenu ar tiesiog susivokiu, koks mano pasaulis pasikeitęs, kokia esu pasikeitusi pati ir kaip nuoširdūs jausmai mano žmogiškose ląstelėse yra blokuojami tarytum trojano virusai.
kartais man pačiai atrodo, kad aš bijau stipraus jausmo ir vis dėlto mirsiu su 72 katėm (čia kaip minimum), nes sergu ta sunkiai pagydoma liga ’pamiršau, kad aš vis dėlto esu žmogus‘. netiesa, jog aš nemyliu savo artimų žmonių. paklausčiau retoriškai: o kas jų nemyli? bet nūdienos pasauly žinau dažną atsakymą, kuriame slypi kamuolys neapykantos, ypač paauglių pasauliuose, bet nebūtinai. nežinau, ar tokį mano abejingumą formuoja aplinka ar mano pačios išgyvenimai, kurie manyje įjungė savisaugos saugiklį? dar kiti sakytų, jog tavo tėvai kalti, bet tai būtų ilgakojis ir storas melas.
norėčiau būti tokia, kaip mano mama. tada kitas paklaustų: o tai kodėl nebūni, a? o aš atsakyčiau, jog negaliu su ja lygintis ir man per sunku perlipti save. žinau, kad nieko nėra neįmanomo, jei tik pakankamai nori ir darai, bet tai daug sunkiau. gal dėl to gyvenimas ir yra įdomus, nes tu kovoji su savimi, o bekovodamas atrandi vis naujų įdomių dalykų. pavyzdžiui aš randu daug paaiškinimų, kodėl aš esu tokia, o ne kitokia, būtent vėjavaikystėje.
kita vertus, galiu pasidžiaugti skirtumais tarp savęs ir mamos: aš negyvenu rutinoje, nebėgioju paskui laiką (ir paskui troleibusus), negyvenu atsargiai ir negyvenu tam, kad valgyčiau ir miegočiau (nors pastarasis man labailabailabai patinka, bet kartais tikrai užknisa pramiegoti tiek daug valandų gyvenime, per kurias tiek daug dar galima būtų nuveikt). nežinau, kiek grubumas yra įaugęs į mane, bet mama nuolat kartoja, kad aš labai grubi ir per daug juokiuos (ne ne, juoktis nėra blogai, mamai nepatinka KAIP aš juokiuos). bet tiesa ta, jog mama žino, kaip mane nuliūdinti, bet vėliau aš susimąstau apie savo pasaulį ir jausmų santykį jame, ir tada vėl užstringu tame pačiame rate, kai nebežinau ką daryti.
kaip nebežinau ką daryti, lygiai taip ir nebežinau, ką aš čia rašau. pradėjau apie... prisiminiau! labai myliu gyvūnėlius. buvau sugalvojus kokių trijų klausimų anketą visiems: 1. Ar turi gyvūnėlį? 2. Kur gyveni? na o trečias klausimas yra neklausimas, o pats veiksmas: susirandu kur gyveni. paaiškinimas: kas turi kokių nors pūkuotų ir kailinių gražių gyvūnėlių, gyvena kuriame nors Vilniaus rajone (greitai ir kitus miestus reiks įtraukt), ir tada nekviesti svečiai – Giedrė, kuri niurko kačiukus, šuniukus, triušiukus ir dar viską, ką turit. štai ir mano minkštoji pusė – tiesiogiai su keturiom kojytėm, ilgom arba stačiom ausytėm ir murkianti, lojanti, graužianti morkas ar bent jau čiulbanti.
aš pati, ne, neauginu nieko. jau supratau, kad nejuokingas tas ’ai, aš tai auginu brolį’, nors nesakau, kad nebūdavo kelių sekundžių prunkštelėjimo, bet vis tiek. šiaip ar taip, greitai Kalėdos, mano gimtadienis (ne per Kalėdas), tai padovanokit man ką nors, kas užlopytų tas antihumaniškas ertmes. tai gali būti ir kas nors pliušinio, minkšto, bet ką aš čia skysčioju kaip maža mergaitė.
aš myliu...
galvoju, koks tai jausmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą