trečiadienis, sausio 8

tarp pelenų

už mano nugaros liko tik ugnis. kaitri, ant kulnų lipanti ugnis. stovėjau kambaryje su tavimi, tu buvai man atsukęs nugarą - daugiau aš tavęs ir nemačiau.

ilgai svarsčiau ir dvejojau dėl to, kaip turėčiau pasielgti, kol galiausiai pasiryžau, jei tai dar galima pavadinti ryžtu. paėmusi mažą degtuką raudona galvute priliečiau jį prie degtukų dėžutės ir numečiau jį degantį Morui po kojomis. jis taip ir neatsisuko. viskas degė lėtai, kaip kokiame sulėtintame filme, atrodo, dar ir nenoromis. pradėjau trauktis atatupsta: dar turėjau vilties, kad paskutinį kartą pamatysiu tas šviesias akis ir išgirsiu jį sakant „neišeik“. nežinau, į ką Moras žiūrėjo pro tą langą visas sustingęs, svetimas ir sau ir man. paskutinį kartą atsidusau ir pradėjau bėgti tamsiu ilgu koridoriumi, o pradėjusi šėlti ugnis taip ir lipo ant manęs, bandė įsitempti mane kartu.
žmonių suprasti negaliu, kad ir kaip norėčiau ar tikėčiau, kad juos permatau kiaurai. bet nieko negali permatyti kiaurai. nieko. tai lyg purvina stiklinė - pasukus į šviesą tinkamu kampu gali dėmių nematyti, arba priešingai – išvysti daug daugiau dėmių, kurių tamsoje neapčiuopi. todėl mes ir esame vadinami žmonėmis. homo sapiens sapiens.
tokia tat istorija tebuvo: prasidėjo saulėtoje vietoje, o baigėsi gaisre, tamsiame koridoriuje. nėra skirtumo, kokios tos vietos, ar jos tebėra, ar jos išvis egzistavo - svarbiausia buvo būti jose su Moru. nežinau, kodėl jis Moras, nes šiam žmogui vieno vardo negana, į vieną ir jo asmenybė nebūtų tilpusi. su Moru mes turėjome daug pinigų, todėl neieškojome laimės juose, o paprasčiausiai neleidome laiko socialiniame dugne. išnarstėm Europą, atrodo, iki pat kauliukų, bet vis tiek pasilikome saulėtame paplūdimyje.
-aš laimingas. manau, kad aš esu laimingas.
ir aš buvau laiminga. tikiu, kad tai buvo galima matyti ir mūsų veiduose. mes pasitikdavome saulę kartu, ir dviese ją palydėdavom į jos tolius už horizonto ribų, kur nepasiekia žmogaus akis. išragavome visas, kokias radome, raudono vyno rūšis, gulėdavome kartu vonioje su žvakėmis ne dėl to, kad būtume taupę viešbučio elektrą, o jaukumo sumetimais, kad geriau pajustumę vienas kitą. Moras mėgdavo žiūrėti į mane miegančią, bet tai manęs netrikdydavo. ačiū, kad nežadindavai manęs, Morai.
po smėlėtų takų po kojomis atsivėrė cementas ir pilkas oras. sugrįžome ten, kur nenorėjome būti. kartu turėjome vieną gražų kambarėlį, kurio sienos buvo apkabintos mano darytomis nuotraukomis, iškabinti paveikslai, du mano portretai ir įvairūs atvirukai iš miestų, kurie jau nebėra tokie svarbūs.
-ar atsimeni, kaip mes susipažinom?
-atsimenu. bet tai nėra svarbu, juk buvo taip seniai. dar kai aš barzdos neturėjau.
-nemeluok, nebeatsimeni! - apsimetu įsižeidusia.
-viską aš atsimenu, tai lyg filmas mano galvoj, - paglosto jis man galvą. - netgi atsimenu, kokią dailią suknelę vilkėjai ir kaip žibėjo tavo akys. juk buvai girta!
-aš nevilkėjau suknelės ir negėriau tą dieną, juk buvo ankstus vasaros rytas!
-negaudyk manęs su žodžiais. štai,- Moras išsitraukė iš kišenės nuotrauką, kurioje aš sėdėjau su gėlėta suknele ir žiūrėjau į žalius ežero tolius. taip pompastiškai romantiškai, - juk atsimeni, kaip tada trenkei man už tai, kad tau nežinant pradėjau tave fotografuoti.
ir aš truputį nuraudau, nors niekada neraudonuoju.
-taip, tu nuostabus.

na, bent jau aš galvojau, kad Moras nuostabus. toks buvo, ar bent jau tokį aš jį mačiau.
metų laikai keičiasi lėčiau nei žmonės. nors dabar ir vėlyvas ruduo už lango, o kalendoriuje - žiema, vis tiek tai nelygu laiko tempui, per kurį pasikeičia žmonės. dienos buvo pradėjusios pilkėti visomis prasmėmis. negaliu pasakyti, ar pirmadienis ar trečiadienis tai buvo, bet žinau vieną - mane pradėjo slėgti liūdesys, o tai nebuvo šiaip sau. turbūt jau tada pradėjau pergyventi tą bjaurų juodą jausmą, kai supratau, kad aš greitai neteksiu Moro. kad jis paliks mane taip, kaip žoliapjovė nupjauna žolės stiebelius. manau, kad ir žolei taip pat skauda.
grįžusi namo radau Morą sėdintį ir žiūrintį pro tą patį langą.
-grįžau.
-matau, -ištarė be jokios emocijos veide, tačiau bent jau atsisuko.
-kaip praėjo tavo diena, Morai? -apsikabinau jį.
-diena kaip diena.
-Morai, ar tu kažką slepi?
-kodėl turėčiau?
tuomet aš tik tyliai tyliai atsidusau ir nieko nesakiusi nuėjau į virtuvę. pasidariau juodos arbatos, nes man per daug pradėjo virpėti rankos – tiesos akimirkos būna pačios bjauriausios. grįžusi prie Moro pradėjau savo ilgą, galima sakyti, monologą. iki dabar nesuvokiu, kaip man galėjo tie žodžiai lietis taip laisvai, kai gerklėj susispaudęs tūnojo kumščio dydžio gumulas.
- labai norėjau turėti tave ir neneigiu to, kad nebenoriu. bet dabar viskas taip, kad tampa nebesvarbu, nesukuria jokio skirtumo, ar turėsiu tave ar prarasiu tuoj pat – nes man jau dabar per daug sunku viską iškęsti. man per sudėtinga matyti, kaip tu tolsti nuo manęs, o mano mintys, kurios kasdien mane kankina, neleidžia ramiai užmerkti akių ir mėgautis gyvenimu... tai mane tuoj pribaigs, Morai. norėčiau, kad žinotum viską, kas mane slegia, bet per daug sunku sakyti tokius dalykus, nors taip norisi, tačiau atrodo, kad tu manęs nesuprasi, nebeįvertinsi ir aš tik veltui vėl save graušiu dėl to, ką pasakiau, ką turėjau pasakyti ir ką nutylėjau. net nežinau, kas pasikeitė, ar gali man atsakyti, Morai? nustok spoksoti pro tą suknistą langą, paaiškink man!, - aš jau pradėjau šaukti,- iš pradžių užmigdavau ir pabusdavau galvodama apie tave, apie tai, kaip tau sekasi, ar tau viskas gerai, ar tu laimingas, kai tavęs nematau. dabar kiekviena mintis apie tave gniuždo: nenoriu net grįžti namo žinodama, kokį abejingą tavo veidą aš pamatysiu, supranti? būtent dėl tokių žmonių kaip tu, aš nenusakomai bijau rodyti jausmus ir juos kurti kam nors, nes viskas tik ir lieka man pačiai, jų paprasčiausiai niekam nereikia. aš tiek dar nedaug padariau dėl tavęs, ir dar tiek daug norėjau padaryti. o tu, Morai? Morai?!
atrodė, kad kalbėjausi su siena, kuri ir tai būtų man ką nors atsakiusi. norėjau rėkti ir mėtyti daiktus, kad tik Moras būtų prabilęs. bet jis tylėjo blogiau, nei užkeiktas, ar vandens į burną prisisėmęs, kaip sakoma.
gurkštelėjau juodos arbatos. neskani. man viskas buvo nebeskanu. aš toliau tęsiau savo pokalbį su portretais pakabintais ant sienų. jie laukė,kol aš prabilsiu.
-mane gąsdina tai, kad aš tavęs nebeatpažįstu. kur tu dingai, Morai? kodėl tu nori sugriauti tai, ką mes taip iš lėto ir taip gražiai pradėjom kurti? nemanau, kad verta atsisakyti laimės vien dėl to, kad kažkas taip pasakė, kad kažkas taip įtikino mus, mane ar tave. man negera,man negera viską pripažinti, žiūrėti į dalykus tokius, kokie jie yra. tu man vėl pasakytum, kad aš išsigalvoju ir tuomet galvočiau, kad aš tik elgiuos kaip moteris, viską dramatizuodama, gyvendama apsupta juodos paranojos, tai kodėl dabar tyli, kodėl nenuramini manęs ir nepasakai tų kelių žodžių?? bet aš tik žmogus, aš tik paprastas žmogus, kuris nori bent trupučio laimės, kurią tu vis tiek nori iš manęs atimti. mane kasdien griauna dvejos skirtingos jėgos: taip norisi numesti viską į šoną ir pasakyti sau, kad ne pirmas kartas, išsikapstysiu. o priešinga pusė pakelia mano rankas į viršų ir šaukia, kad nesustočiau, kad padaryčiau viską, ką dar galiu padaryti dėl tavęs. o ar galiu, Morai?

nežinau, ar galėjau ir niekada jau nesužinosiu. mačiau tik lango stikle atsispindintį jo veidą, kuris priminė Dorianą Grėjų - toks svetimas, žlungantis iš vidaus, lėtai pūvantis ir nykstantis.

paėmusi mažą degtuką raudona galvute priliečiau jį prie degtukų dėžutės ir numečiau jį degantį Morui po kojomis. jis taip ir neatsisuko. viskas degė lėtai, kaip kokiame sulėtintame filme, atrodo, dar ir nenoromis. paskutinį kartą atsidusau ir pradėjau bėgti tamsiu ilgu koridoriumi, o pradėjusi šėlti ugnis taip ir lipo ant manęs, bandė įsitempti mane kartu, bet aš pabėgau, o pelenais pavirtai tu ir viskas, ką mes bandėme sukurti dviese.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą