trečiadienis, kovo 5

kas meta šešėlį

praeities garbinimas tokia pat kvailystė kaip ir apskritai bet koks garbinimas: žvaigždžių, dievų, daiktų. (S.P.) gal skirtumas tėra tas, kad daiktus daugiau gali paliesti, nei apčiuopti praeities šešėlius, nors, kita vertus, daiktuose slepiasi praeities šmėklos.
tais kartais, kai nieko neberandu, pradedu darytis tvarką – bet kokia ten tvarka, kai tiesiog viską gražiai išdėlioju arba išstumiu į šonus, kad atsirastų erdvės – ir nukrypstu pati nuo savo idėjos. čia prisimenu pokalbį su Gustainiu Zarasų saloj, kai ėjom liepteliais ir kalbėjomes apie asmenybės testus ir kiekvienos raidės simboliką. neprisimenu, kuri – alfa ar omega – kalbėjo apie mane tokias tiesas, kad norėjau šokt į šiltą vandenį. aš pradedu nuo vieno dalyko, tada palaipsniui pereinu prie kito, tada prie trečio, ir taip toliau ir taip toliau, ir vat todėl aš niekada negaliu susitvarkyti. taigi, jeigu pradedu liesti savo daiktus, juos stumdyt ar dėliot, visada surandu didelį arba mažą niekutį, užsispoksau į jį ir pradedu savo kelionę laiku atgal.
surandu labai senus, beveik nusitrynusiomis, nublankusiomis sienelėmis lošimo kauliukus, ko gero iš mamos jaunų dienų likusius. čiupinėdama juos prisimenu pirmuosius savo stalo žaidimus, kuriuos dažniausiai žaisdavau viena, perkūnijusi nematomus draugus į pliušinius žaislus, nes mama dirbdavo, brolis vaikščiojo į mokyklą, o močiutė nemokėjo tokių žaidimų. pakratau rankoje ir išmetu juos ant kilimo – visi skirtingi, vienas kaip visada nurieda kur nors po stalu, po lova – bet kur, kur neturėtų riedėti. surandu mašinytę – ko gero vienintelę telikusią iš vėlyvosios vaikystės dienų – tamsiai pilkas bmw. o kiek daug oldschool‘inių mašiniukų turėjau! rinkdavome su močiute dangtelius nuo pieno butelių (turėjau kokius kelis tuzinus jų) ir dėliodavau iš jų bordiurą mašiniukėms, iš medinių kaladėlių, ant kurių šonų kirilicos abc ir kokie nors piešinukai, statydavau garažą, į kurį grįždavo mašiniukės: mėlynos, žalsvos, baltos, raudonos, degančios oranžinės... ir kur jos visos pasidėjo? pavažiuoju su mašinėle po stalą ir apima nostalgija – neberegiu to, ką matydavau būdama kokių šešerių. ir įvažiuoja mano tamsiai pilkas (beje, su užtamsintais mėlynais langais!) bmw į vazelę ant stalo – galėjo ją suvažinėt kažkokiu būdu, bet deja. vazelę-peleninę-lėkštę dariau savo rankomis Užupio molio dirbtuvėse prieš kokius 8 metus, savo mažom kreivom rankom. tada supratau, kad galvoje dalykai visuomet atrodo daug gražesni nei jie yra iš tiesų arba nei kad tikiesi, kokie jie bus. turėjau viziją – pagaminti tokią molinę lėkštę, kad atrodytų lyg porcelianinė. bet atrodo lyg išdeginta padanga, į kurią privėmė paukščiai ir aš viską nudažiau žaliai, dar dantimis padariau griovelius (ar kad ir ką aš ten norėjau sau įrodyti) ir išdeginau viską. bet neišmetam ir šito šedevro – juk pirmas mano molio dirbinys. na, bent jau šiame gyvenime.
bet daiktuose ir lieka tos šmėklos, kurios dar neleidžia pamiršti bent mažų dalykų – o kas belieka? atmintis trumpa, manoji ypač. pastaruoju metu – juodoji skylė, negaliu atsiminti ar aš pagalvoju apie tai, ką šiąnakt sapnavau, ar tik pagalvoju, kad turėčiau vėliau pagalvot apie sapnus – taip ir lieku savęs nesupratusi.


kita vertus, yra šešėlių, nuo kurių skauda ir homo sapiens sapiens tą skausmą labai vertina, daug labiau nei dabarties džiaugsmą ar ekstazę to, kas yra tikriau nei jų galvoje iškreipti vaizdiniai. geriau imti mašinėles ir važinėtis jomis per medines kaladėles – pieno butelių kamštelių keliais atgal į vaikystę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą