ym

jeigu kas moka mane nuliūdinti, tai tik žmonės. o kas čia naujo? istorija sena kaip mano gyvenimas ir aš labai noriu šunio. bet niekada neturėjau nei jo, nei triušio, net žiurkėno neturėjau, nes, atseit, verkčiau jiems nugaišus. čia juk faktas, kad verkčiau. aš verkiau net žiūrėdama ledynmetį - koks aš jautrus žmogus esu vis dėlto. bet man dažnai sako, kad atrodau liūdnai. spėju, būtų pats laikas nustoti mąstyti apie dalykus, atsikratyti priklausomybės nuo reikiamybės būti su kitais.
tikriausiai aš nė negalvočiau apie tai - apie viską, apie viskį ir apie nieką - , jei ne mano atsiskyrimo nuo bambagyslės metinės rytoj. žinau, kad išskyrus kelis žmones, niekas be mordaknygės neatsimintų, kad rytoj mano šventė. kokia dabar jaučiuos nedėkinga!
nors man kiekviena diena šventė, tik kartais aš ją pamirštu švęsti. tik tikrai gaila, kad ir aš esu viena iš tų, kuriai tik toji diena primena egzistenciją čia, po saule, po mėlynu arba apsiverkusiu dangumi.
kai pradėjau mąstyti, su kuo norėčiau sėdėti, valgyti šokoladinį tortą, ledus ir gerti raudoną vyną arba puodelį kavos, ir vaikščioti po miesto griuvėsius, supratau, kad tų žmonių nebėra. išskrido, paliko, kiti tiesiog pamiršo, o dar vieni atsiranda tada, kada jiems reikia, nes visada (dažniausiai) duodu savo petį, kartais galiu duot ką nors daugiau, pvz apkabinimą.
nereikia dabar galvoti, kad aš laukiu ko nors iš žmonių - aš pati ateinu ir pasiimu. pvz kartais ateinu į namus ir pavalgau, bet dabar neturiu pas ką eiti. labai nemėgstu jausti pagiežos ar neapykantos, gal todėl man tapo įprasta visus teisinti pačiai sau.
ir negalvok, kad esi kitoks žmogus. mes visi esame vienodi, altruizmo tiesiog nėra. juk niekam nėra įdomu, net ir man. arba aš meluoju ir meluoja visi aplinkui.

taip, aš tikrai trykštu pozityvumu. juk atrodau kaip penkiolikos, ne daugiau šešiolikos, tai ko daugiau iš manęs norėt.