taim flais

tikrai ne vienas žmogus kalbėjo, rašė ir piešė praeities eskizus ir įvairius siūlus, kurie pinasi iki dabar(ties). tokias ir panašias mintis dėliojausi bevažiuodama kažkur, kuomet įsistebeilijau į stotelės dietinę reklamą. tuomet tiesiog pagalvojau apie visus, kiek tik galėjo mano galva išnešti, pokyčius. ne viskas man patinka, bet technologiniai tobulėjimai suteikia tam tikro džiugesio, nors gal tiesiog patogus gyvenimas daug kam yra kur kas malonesnis ir priimtinesnis, nes kam reikia mąstyti ir kam reikia ką nors sau pačiam pasidaryti? juk nereikia, o kam? o g i n i e k a m .
savo pirmą telefoną gavau kai tik baigiau pirmą klasę. man buvo jau netgi (oho) aštuoneri metai, turėjau siemens a 35 - telefoną su antena. iš visos šitos, pirmo telefono istorijos, geriausiai atsimenu kelis faktus. visų pirma kalbos riba buvo prievolė - lietuviško meniu nebuvo, o mama primigtynai reikalavo, kad įjungčiau rusišką meniu. tais laikais juk niekam nerūpėjo, kad ir būdamas beveik antroje klasėje, anglų kalbą moki geriau nei kitą kalbą. o toliau - viena žinutė per mėnesį, kai kainuodavo 15ct, o skambučiai - 44 ar 45 ar 48 ar 49 centai už minutę. bent tiek gerų dalykų nutiko per 12 metų.
mano telefoniuke nebuvo net žaidimų, todėl jei reikėdavo iškrauti telefoną, aš rašydavau arba susirašinėdavau su savimi naujos žinutės blanke. net neliūdna dabar dėl to, kad tiek fantazijos buvau sukišus į tokį antikvariatą.
piratinė muzika irgi nebuvo tabu, bet 15 dainų kišenėje (iš tikrųjų - rankoje arba didelėj rankinėj/kuprinėj) tuo metu irgi juk buvo džiaugsmas, ypač laisvė šokti - jei dabar galiu įsidėti muzikinį grotuvą ar ką nors kitą į papus - cd grotuvas ten nelabai tilpdavo, todėl laisvės ir nebuvo. bet aš vis tiek turėjau fantaziją ir viltį, kad tapsiu rock star ir dainuodavau į įvairius flakonėlius, pasidarydama iš jų superstar microphone. 
aš netgi prisimenu savo (labiau brolio) pirmąjį kompą - dar su windows 95. dėžės vaizdas mane vis dar kankina, bet dažnai verčia nusišypsoti. be įprastų kortų žaidimų, piešdavau su paintu, arba rašydavau (vėl) wordpad'e kažkokias vaikiškas mintis. ir prisimenu, kaip neturėjau gyvenimo žaisdama mario - laukdavau, kada baigsis pamokos, kad tik greičiau grįžčiau namo ir daužyčiau vyruko galvą vardan monetų. o buvo liūdna, kai tas italiūkštis jau man atsibosdavo, bet kitą žaidimą iš kompakto įrašyt būdavo itin baisu. turėjau Leopoldą ir kažkokius tai bebriukus, bet senutė dėžė visada užstrigdavo, man įvarydama vaikišką infarktą, kadangi mama nelabai draugaudavo su tokia technika, jos pyktis mane slėgė, slėgė, slėėėėgė. bet vis tiek aš labiausiai bijodavau tėčio. nors nelabai galiu tai paaiškinti, o froidizmu nesiremsiu.
prie visų pokyčių galima pridėti ir truputį humanistinių likučių - ne kanibalizme esmė, bet pasikeitusių žmonių, draugų mainų rate ir savų metamorfozių. nors tikriausiai vienintelis dalykas, kuris manyje liko nepasikeitęs nuo mažens, tai paprasčiausias kalbėjimasis su savimi. (rašymas - irgi kalbėjimas su savimi, kartais netgi su kažkuo kitu, bet vis tiek labiau su savimi ir ką...) ir netikiu, kad aš vienintelė tokia?
aišku, kad ne vienintelė.
ai, tai gerai tada.