x x x

Viskas veikia pagal savo principą, taip kaip turi (o kartais neturi) būti. O mano gyvenimo varomoji jėga... Na, ji kaip baterija. Kartais išsikrauna, baigiasi. Kažkas tai panašaus į rožinių kiškučių duracell reklamą, tik toji jėga yra daugkartinė ir retai kada teršia gamtą savo atliekomis.

            Jei magnetiniai laukai susipyksta ir atsiranda pasyvumas – suprask, baterija neveikia kaip veikusi – paprasčiausiai tenka pasikrapštyti kaip senam ūsuotam, tepaluotam ir visokiam uotam meistrui ir vualia – viskas veikia kaip veikę, tik pakeistos detalės į naujas perspektyvas.

            Tarkim šią jėgą vadinčiau kokiu tai draivu, kaip Gintarui Grajauskui patinka, tai toji jėgelė būtų ne kas kitas, o įdomumas ir smalsumas, kai į kiekvieną naują dieną žiūri vaiko akimis: kas čia per žmonės? kodėl tiek daug visokio purvo? mama, o ar galima žmonėms meluoti į akis?

            Man pačiai labai įsiminė Sigito Parulskio mintis, kad jei jau žinai visą savo likusią dieną, tai jos negyvenk; juk iš tiesų tada nelieka jokio įdomumo. Tik šiukštu nesuprask šios minties savižudiškai – geriau, turbūt, jau dieną praleisti kitaip, nei planavai. Bet ne visiems mirtingiesiems širdis ramiai plaks, kai matys, kaip visi planai griūna: nenuėjau į parduotuvę pieno, nenuvažiavau į bažnyčią, vietoj to, kad tvarkyčiaus namus, aš išėjau į miestą arbatos, alaus ar tiesiog išėjau. Kur nors.

            Jei aš pasakysiu paslaptį, tai ji nebebus paslaptis. O kas ji bus tada? Kur ji dings?

            Kartais tikslas suveikia kaip varomoji jėga, nes ir pats Seneka iškėlęs dešiniosios rankos pirštą į viršų, o gal ir visą ranką, prieš susirinkusius žmones kalbėjo, kad gyvenimas be tikslo yra ne kas kita, kaip klaidžiojimas. Gaila, nes tokiu atveju esu dukra paklydėlė, vis nerandanti kelio gyvenime, kadangi tikslai nėra mano ypatingieji kriterijai, jie manęs neveža, taip sakant. O gal ir veža, bet man atrodo, kad neveža. Tikslas mano variklyje kaip koks varžtelis, tik prilaikantis pagrindinį židinį. Kad juos kur...

            Kokia ta jėga turi būti? Iš kur ji atsiranda? Žmogystos vis kuria, galvoja, bando suprasti tai, kas ir taip būna aišku kaip ant delno, jie gilinasi, patys pasimeta aplinkoje ir savyje.

            Vis dėlto, negaliu nepasikartoti, kad gyvenimo įdomumas – viskas, ko reikia. Bet tai jau požiūrio ir pasaulio suvokimo reikalas. Įdomu tik tada, kai linksma, įdomu tada, kai gauni, ko nori, įdomu tada, kai sekasi, kitiems įdomu tada, kai vyksta pats procesas – tikslo siekimo ar savęs naikinimo, kartais ir tobulinimo.

            Man įdomu, kai nežinai. Tiki ne likimu, o kita, aukštesniąja jėga: ne religijos pamatuose, bet to, kas žmogaus protui yra nesuvokiama.

            Buvai teisus, Ronnie Shakes, man irgi patinka gyvenimas, nes čia yra ką veikti.