paskutinis lapkričio sekmadienis. bet aš ne apie tai.

Neskaitant to, kad labai slegia oras, tai jaučiu ir slegiančius santykius su žmonėmis. Vienu ir dažnai pasitaikančiu atveju atrodo, kad paprasčiausiai vieni bendrauja/būna su manimi dėl naudos, o kiti - dėl to, kad jiems patinka su manimi bendrauti. Ir kita tiesa ta, jog mažai to pastarojo varianto tėra. Ar aš bandau pasiguosti? Ne, nei kiek. Tik juodomis raidėmis eilinį kartą pareiškiu, kaip mane stipriai žmonės nuvilia...

Tada imu vėl svarstyti ir analizuoti save: nejaugi tikrai esu tokia beviltiška? Ir po savo ilgų svarstymų prieinu išvadą, jog paprasčiausiai per daug esu linkusi dėl visokių nenusisekimų ir panašių nesąmonių kaltinti save ir savo padarytus dalykus.

Dar vienas dalykas, kuris mane dažnai glumina - žmonių nuotaikos.
Na, gal tai nėra pats tinkamiausias išsireiškimas tam apibūdinti, bet kodėl didelė dalis žmonių yra... niurzgos? Pavyzdžiui, ne visada aš esu nusiteikus sveikintis, bet vietoj to aš paprasčiausiai nuoširdžiai nusišypsau. Ir maždaug 87% atsakymai iš žmonių (ne verbalinės kalbos), gavusių mano šypsenos siunčiamą signalą, būna maždaug 'kočiašypsais,mergaite?' . Na ir tada likusi dienos dalis, ar bent jau valanda man būna sugadinta.

Na, bet po tokių „linksmuolių“ žmonių aš pradedu neblogai užsigrūdint. Mažiau kreipiu dėmesį į jų siunčiamą blogą aurą ir neigiamas mintis. Ir kartais galvoju, nejau taip baisiai atrodau, kai nusišypsau, jog net žmones gasdinu? Kitavertus, kai buvau nusprendus savo gyvenimą nukreipti nauja kryptimi, ir kai pradėjau dar dažniau šypsotis ir dar daugiau dėmesio skirti aplinkai, kurios per skubėjimą nepastebėdavau, tai įsitikinau ir tuo, jog šypsena užkrečianti. Jei atsakas į mano šypseną būna kito žmogaus šypsena - kažkas gražaus įvyksta aplink. Atrodo, jog tai tikrai vienas geriausių pamatų santykiams.

O šiaip šiam kartui tebūnie tiek mano išsakytų minčių trupinių. Gero likusio vakaro, mielieji!