taip. tik pirmadienis.

Ar žinot tą jausmą, kai atsikeli ryte, ir nesupranti, ar tikrai sergi ar ne?
Na, aš žinau. Šiandien nelabai norėjau to prisimint, bet teko.
Kai nubudau, pirma mintis buvo - ar mano ausyse kažkas yra?
Toks jausmas, kad jose pilna popieriaus ar kokios vatos, nes girdėjau... beveik nieko. Vien dėl to labai nemėgstu peršalimų.


Šeštadienį dar sakiau Ievai: -Neatsimenu, kada paskutinį kartą sirgau. Bet taip rimtai.
Ir tai sakiau jau su savo skaudančia gerkle, nors, kitavertus, viskas nepaūmėjo iki temperatūros, tik šiaip laaaaabai bloga savijauta.

Atsėdėjau keturias pamokas, supratau, jog tada smegenys ganėtinai neblogai veikia, ir grįžau namo. Eidama per lietų pamaniau, jog dabar tikrai norėčiau sniego.
Daug puodelių arbatos, daug miego, kvailų sapnų ir jau beveik pasveikau nuo keistojo peršalimo.