Bet vėlgi, kas iš to mano gerumo ir ramumo? Jau kokias dvi savaites sėkmingai tramdau save nuo pašalinio ir nereikalingo pykčio - juokas arba ramus atsakas yra tikrai veiksmingas. Ir dar vienas dalykas.... tokia reakcija kažkodėl žmones išmuša iš pusiausvyros.
Juk tapo įprasta, kad du pikti žmonės išsako tai, ko seniai neišsakė arba tiesiog sako tiesą. Na, po kurio laiko, kai garai iš ausų nustoja veržtis, iškeliama balta vėliava ir viskas būna lyg niekur nieko.
<...>
Na, jei jūs paklaustumėte manęs, kaip man sekasi, neatsakyčiau tais įprastais 'gerai/blogai' atsakymais. Aš pasakyčiau, jog pasiekiau kūrybinį dugną.
Ilgą laiką optimistiškai galvojau, kad tokie dalykai retai kada apsilanko, arba aplanko mane tada, kada aš to nepastebiu, t.y. jais nesinaudoju. Bet pasirodo aš klydau.
Galvojau, jog šiandien sugebėsiu pradėti rašyti filosofinę esė, remiantis Albert Camus teiginiu, bet taip ir liko padrikos mintys, žodžiai, kurie taip ir nelipo į visumą.
Aišku, pasijutau beviltiškai: nejau būtent dabar mano kūryba turėjo šitaip... pasisukti? Jau ir dabar, rašydama čia jaučiu, kaip sunkiai žodžiai veržiasi lauk.
Ar šie metai man taip ir liks neužbaigti? Tušti? Tikiuos, jog ne. Galbūt geras miegas, šiluma ir žolelių arbata bei tinkama muzika padės viskam grįžti atgal.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą