Atsisėdom į suolą, turėjom 20 minučių - parašėm ir gana. Kalba netaisyta.
Net jei ir to labai norėtum, galiu pasakyti, kad nepavyks. Bet nieko tokio, vis tiek pasakyiu, koks mano žmogiškumo lygis, kodėl geriau nebūti manimi. Vakar kalbėjau su drauge, kurios vardas nėra labai svarbus šiame kontekste, bet, žodžiu, ji vis manęs klausė: kaip man pavyko per 2 savaites atsigauti nuo žmonių ir savo mintis išlaisvinti. Na, atsakymo nepateikiau - tai man įvyko savaime, todėl ir tapti manimi, nebent netyčia, būtų paranormalu. Nekalbant jau apie išvaizdą.
Mano rytas prasideda ne kitaip nei kitų žmonių: išjungiu žadintuvą, atsikeliu ir pusryčiauju tamsoj, nes man gaila savo miegančių akių. Manau, turėčiau pateikti daugiau neigiamų savo įpročių ar polinkių, kad noras tapti manimi būtų minimalus ar galiausiai neigiamas. O ką reiškia būti manimi? Ar pirmadienį ir sekmadienį aš būnu kitokia nei dabar ar tarp tų dienų?
Galiu užjausti: tapus manimi savo nemigą teks gydyti knygos skaitymu iki 1 arba 2val. nakties, tingėsi pasikloti lovą, nes vis tiek niekas neateina į 118 butą, o ir kam kloti savo patalus, jei vakare, greičiausiai, vis tiek eisi miegoti į savo lovą.
Būti savimi - ypač linkiu to sau, todėl ir man pavyksta save kartais emociškai sužlugdyti.
Žodžiu, jau su savo keistais įpročiais apsirpratau, bet aplinkiniai žmonės to nesupranta (dažniausiai), o man - pabarabanu. Vienas įprotis - kaip bebūtų keista - ir dar vieno žmogaus - poreikis muzikai, važiuojant viešuoju transportu, nes nepatinka kalbėti važiuojant. Kas dar... Visada klijuoju gumą prie stalo ar kėdės, nebent esu lauke, tai tokiu atveju neieškau medinių stalų. Mėgstu liesti žmones, kai bendrauju, kartais kitus tai trikdo. Žodžiu, dar teko girdėti iš draugų, kad mano juokas galėtų būti kaip SMS tonas. Beveik patrauklu. Negaliu bendrauti su žmonėmis, kurie man nepatinka ir yra neįdomūs, dažnai užkliūnu lygioj vietoj, kartais ir nelygioj. Kas dar apie muziką ir mane - kai kur nors ruošiuos - visada skamba muzika. Geriausios mintys man ateina vienoj superinėj vietoj. Tada pagaunu savo mūzą.
Dar man būna nekalbadieniai - tiesiog nenoriu šnekėti, tingiu, nepatinka. Man atrodo (nors labiau esu įsitikinus), kad esu alergiška kvailiems žmonėms. Poelgiams arba požiūriui į gyvenimą įtakos turi įvairios protingų žmonių mintys, nors daug gerų pamirštu. Man patinka, kai mane kaso. Ypač per pamokas.
Nusidažyk plaukus raudonai (mano atspalvis 660 ar 460) ir atitrūk nuo pasaulio įprastumo, nebūk intravertas ir nuobodyla, bet geriau lik originalas. Velniop tas kopijas. Nebūk manimi, nes, žinau, vis tiek to nenorėtum
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą