kažkaip juk įprasta ir visiems blaiviu protu suprantama, jog draugų „statusas“ - rimtas dalykas. turi domėtis savo bičiuliu, kas jo gyvenime vyksta gero ar nelabai, ką jis valgė ir ar jam nieko neskauda. jei domiesi nenuoširdžiai - joks tu man ne draugas! šiaip jau prisipažinsiu, kad pati esu tokia užuomarša, jog daugiau galvoju apie draugus, nei jiems spaminu ar pliurpiu vakarais. faktas, kad man yra smagiau susitikus apsikabinti, išsiverkti ir išsijuokti, bet turėčiau dažniau veikti, o ne galvoti. bet ne tame esmė.
man pradeda skaudėti smegenus, kai ypač po amžių amžinųjų nebendravimo (dėl suprantamų ir racionalių priežasčių) viskas, ką tau vadinamasis bičiulis parašo tėra tik trys, na duokdie penki žodžiai. nejaugi jūsų gyvenimai yra tokie nuobodūs, pasyvūs ir vienareikšmiai? nors mano dienos nėra kaip vyšnių žydėjimas, bet aš nesiskundžiu. iš antradienio galiu išpešti ką nors, ką gal bus įdomu išgirsti (priklausomai nuo pašnekovo). na, vargšė mano mieloji R., kuri žino apie visas mano dienines smulkmenas, pradedant pamestom ar atrastom kojinėm ir baigiant mano miego pozom.
kartą (ir ne vieną) mama sakė, kad draugai = tu. kitu atveju užjaučiu tuos, kurie turi mane. manau šiaip jau pati nenorėčiau tokios draugės kaip aš. ne, čia nėra savigaila. tiesiog aš kartais būnu per daug.... na, per daug.
o kam aš čia apie save?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą