apdula

taip dažnai ką nors pamirštu. ypač pastaruoju metu galvą palieku autobuse, stotelėje, kartais ir iš namų jos nepasiimu. kam man ji reikalinga?
dažnai pagalvoju, kad jausmai, pojūčiai yra tokie... talpūs. į juos susikiša toks neaprėpiamas gyvenimas/išgyvenimai, kažkas viduje stipriai kirba, šaudosi fejerverkais. neaprėpi ir visko negali suprasti.
<...>
tiek daug telpa į tą vieną prisilietimą, rankų sukibimą ir pirštų susipynimą, kad man dar niekad neteko to suvokti, nors gal labiau - sureaguoti. man viskas tampa antgamtiška, kai tas pats o2 yra mūsų abiejų, kai plaučiai kovoja dėl to, kuris daugiau jo paims.
aš nenoriu, kad tai pasibaigtų. tik neišeik, tik nepamiršk manęs, nepamesk, neatsisakyk ir neatstumk šito raudongalvio padaro, kuris jau viena minute nuo trečiosios pakopos.
aš nesuvokiu, kodėl taip nutinka, aš nežinau, bet man tai nėra svarbu. man svarbiausia, kad aš turiu tave. taip, aš turiu tave, mes esam vienas kito tiek, kiek žmonės gali vienas kitam priklausyti ir dabar aš ir tu, tu ir aš esam pirmas planas viskam ir visur, pasaulis - tik antraeilis, jis už mūsų.
žinau, jog tuomet užsiminiau apie faustą ir tą banalybę, bet aš tikrai norėjau, kad atsitiktų tai, kas žmonės nenutinka, bet nutiko mums. nors dėl tavęs nežinau, bet man laikas sustojo. neilgam, bet sustojo. sustojo tiek, kiek laikas gali leisti pabūti be jo. kai aš su tavimi, jis visada man nuolaidžiauja, bet galų gale atsipirksiu.
blogiausia, kai kartais žmonės pradeda verkti. dažnai aš bijau. tapsiu neurotike, aš bijau tavęs netekti. bijau. nenoriu, jau dabar nenoriu galvoti apie tai ir negalvoju. kitu atveju, aš neturėčiau su kuo nekęsti pomidorų, vėpsoti į bosistus, kraipyti narcotic.mp3 priedainio paskutinę eilutę ir klausytis kaip tu mielai pavadini mane moron. bet ir čia tik smulkmenos. neturėčiau kam glostyti šonų, kas tau yra mirtinai juokinga, literally, bet ir čia tik smulkmena.
tu man trukdai miegoti, aš negaliu skaityti, aš negaliu mokytis, negaliu pasidaryti normalios kavos, nepadauginus savo įprasto cukraus kiekio, tu man trukdai net ir dabar rašyti tai, ką rašau. man greitai šimtadienis, įskaitos, egzaminai, o tu man trukdai. bet aš nepykstu. aš nenorėčiau ir nemokėčiau (tikiuos, manau) pykti ant tavęs. žinau, kad čia nesutiksi dėl yolo, bet vis tiek. man pavyks susidorot su tokia psichoze. tik nebijok manęs.
tu kaip laiku atėjęs pavasaris.