atseit tikra

          

             Stoviu aš čia ir jaučiu dvelkiantį stingdantį, nemaloniai tylų šaltį, keliaujantį nuo marmuro. Ir viskas dabar atrodo taip lyg būtų netikra: barokiškoji pasaulėjauta čia tiko labiausiai. Gyvenimas, atseit, sapnas, o būtent taip dabar atrodo. Būtent taip ir turėtų būti dabar.            

            Naktis buvo nerami, o man, vaikui, tai buvo tikrai neįprastas dalykas. Galbūt ta šviečianti lempelė pusseserės kambaryje neleido sudėti bluosto, o gal paprasčiausiai svetima vieta mane baugino, nors ir nebuvo jokių keistų daiktų siluetų tamsoje, kurie primintų kokias nors raganas ar laumes, galų gale ir pačius klounus, kuriems neturėjau fobijos ir nesupratau, kodėl dabar egzistuoja ir klounų baimė. Ilgėjausi namų, nors tai tebuvo viena naktis kitoje vietoje, maždaug 47 minutės kelio nuo mano namų iki buto Fabijoniškėse, aš vis tiek ilgėjausi namų. 

            Išaušus šviežiam gegužės rytui mano nerimas išgaravo. Nors ir šiaip sakoma, kad rytas protingesnis už vakarą, tai šiuo atveju dar ir ramesnis, gal net ir saugesnis. Aš prisiminiau, kodėl esu čia, pas Laurą bute, jos kambary ir jos lovoj. Juk Lauros gimtadienis ir prieš akis didžiausias vaikystės smagumas bei adrenalinas – kelionė į Kauno zoologijos sodą. Ten, kur tiek daug įkalintų gyvūnų, kurie ir atrodo šiaip jau ne geriau nei badu numarinta katė po daugiaaukščio namo balkonu. Bet iki kelionės buvo dar 7jūros ir 7 marios laiko, juk viso labo tebuvo maždaug 7 valandos ryto. Aišku, nekantrumas darė savo. Keista, kai vaikystėje 7ta valanda ryto buvo niekis, palyginus su situacija dabar: tiesiog palikite mane lovoje. Mudvi su Laura išbėgome į lauką pasisupti. Atrodo nuobodu, nors ir pats kiemas atrodė kaip po Černobylio katastrofos – nebuvo jokių pramogų pypliams, bet, kita vertus, pačios supynės vaiko akimis gali atrodyti kaip raketa ar NSO formos mechanizmas, skrendantis link Paukščių Tako, priklausomai nuo dydžio, dienos meto ir nusiteikimo. Šiaip kadangi buvo gegužės mėnuo, ore tvyrojo alyvų ir obelų žiedų kvapas. Viskas buvo kaip kokioj įprastoj pasakoj, be jokių kreivų veidrodžių ar triušių su cilindrais. Bėgiojome ir dūkome, nusidaužėme kelius, alkūnes, bet toli gražu buvo iki verksmo – iš mūsų gerklių sklido paiki laimingi šūksniai, mergaitiški cypimai, mums tada niekas nerūpėjo. Iš tiesų, dabar irgi smulkmenos mums rūpi mažiausiai. Laikas slinko greitai, kaip visada, ir pusseserės mama – būtinai juk turėjo sugadinti vaikų smagumą – pašaukė (gal tyliai pakvietė) mus pareiti namo, kiek atsimenu, pavalgyti pietų ir/ar persirengti.

            Mūsų pietų valgymas ilgai netruko- pora nuryjimų ir lėkštė tuščia, pakartotinai nedėkit. Atrodė, kuo greičiau suvalgysim tai, kas lėkštėje, tuo greičiau nuvažiuosime. Šiaip jau ir dabar dažnai taip būna: kuo greičiau padaryti tai, ką reikia, nors retai kada tai ką nors ir nulemia, tiesą sakant. Numovėme greitai į kambarį ir persirengusios dar žaidėme pripučiamu kamuoliu: atsisėdi ir šokinėji, bouncing, bouncing, atseit smagu. Mudvi buvome kaip ant adatų pasodintos. Išgirdau parastą skambutį į laidinį dėdės namų telefoną ir mane nukrėtė šiurpas. Paranoja perėjo per visą mano vaikišką odą. Buvau pratusi, kad mama pakeičia nuomonę ir liepia grįžti namo. Suprantu, juk ji moteris, bet aš vaikas, ir buvimas su giminėmis man buvo į naudą, nes dažnai pamatydavau dalykus, kurių nematydavau su savo tėvais, ką jau kalbėti apie pramogas.

 Bet aš taip norėjau pamatyti liūtus! Nes vien junginėti mažomis rankutėmis discovery kanalą buvo neįdomu.. Kadangi vis dar girdėjau tylų murmėjimą už uždarytų Lauros kambario durų, nusiraminau. Gal ne mama? Gal tiesiog dėdei skambina iš darbo ar šiaip kokia teta, kuriai dreba rankos renkant telefono numerį ir ji eilinį kartą paskambino ne ten? Neilgai trukus, dėdė atidarė baltas duris ir liūdnai mane nužvelgęs tarė:

-         Niekur nevažiuosime.

Tai daug pykčio tada manyje atsirado! Pamaniau, kad tai tikrai mamos darbas. Aš taip ir žinojau, taip ir žinojau, kad ji nenori manęs niekur išleisti, kad geriau man sėdėti namie tarp keturių sienų ir nieko neveikti. Ir dar visokie vaikiški keiksmai ir pykčiai liejosi mano galvoje tokiu greičiu, kad turbūt per minutę būčiau spėjus tris kartus nukeliauti iki mėnulio ir atgal. Gal net keturis. Tik tada dėdė tyliai pridūrė, nutraukdamas ilgam mano visas kvailas mintis, kad Laura negirdėtų:

-         Senelis mirė..

Stoviu aš čia ir jaučiu dvelkiantį stingdantį, nemaloniai tylų šaltį, keliaujantį nuo marmuro.11 metų praėjo, o Tu, seneli, taip ir nematei, kaip aš ėjau į trečią klasę.