nesvarbu. įrašas dedikuojamas, taip sakant, trims mano gyvenimo vyrams: Romualdui Granauskui, Sigitui Parulskiui ir Hessei priešaky.
(taip, taip, citatos iš jų kūrybos)
R.G.
Raudona ant balto (Apysaka)
„Žmogaus
protas, deja, taip sutvarkytas, kad prisiminimai nė vienoj atminty nepalieka
vientisos, nepertraukiamos linijos, tiktai kažkokius taškelius ir brūkšnelius,
ryškius ar nelabai, lyg kokią Morzės abėcėlę, o visus baltus tarpus užpildo
buvusi kasdienybė, nors ji kaip tik ir sudaro didžiausią mūsų gyvenimo dalį, ir
tuo ji yra gailestinga, nes pasitraukia nuo mūsų amžinai, ir tik retai kam
gyvenimo pabaigoj, pačioj senatvėj, kartais netikėtai pasirodo priešaušrio
sapnuose, bet visuomet – kokia buvusi: nereikšminga ir neskausminga.“
Švento Lozoriaus diena (gali būti dienoraštis)
„<...> Tas pats ir su mintimis, kurias
gavoji apie kažkada sutiktus ir pažintus žmones. Prisimeni, prisimeni, ir kuo
ilgiau galvoji – tuo daugiau vis prisimeni, tačiau niekuomet negali būti
tikras, kad tie tavo prisiminimai taip pat tikri: gal tu prisimeni ne vieną, o
kelis žmones, tiktai visus savo prisiminimus sukrovei tam vienam, kad šitaip
būtų patogiau prisiminti. Tavęs, pasirodo, tiek ir tėra, kiek prisimeni, ir su
tais savo prisiminimais esi vienintelis, - be tavęs, vietoj tavęs, taip kaip tu
niekas nieko negali prisiminti, ir visus juos nusineši su savimi į kapą, tam
tikra prasme kartu nusitempdamas ir tuos, kuriuos pažinojai. Nieko čia
nepadarys: tu dar kartą palaidosi juos, o jie mirdami palaidojo tave. Gal ir
gerai, kad tų prisiminimų niekam negali palikti. Vienas paliktų, antras,
trečias, o tam paskutiniajam – kaip reikėtų pakelti?“
Sigitas
Parulskis
TRYS SEKUNDĖS DANGAUS
„Pakanka pakilti į dangų, kad įsitikintum,
kokia beprasmiška žmogaus veikla ten, apačioje – kelių, takelių, plentų
raizginiai, gyvenviečių salelės, fabrikai, miestai, stadionai, bažnyčios, visa
tai atrodo taip lėkšta ir nereikalinga, taip žemai, taip lėtai – nekeista, kad
paukščiai į mus visuomet žiūri ne tik su nuostaba, bet ir su panieka ir
negailestingai dergia mums ant galvų.“
„Kas mus provokuoja taip elgtis, kai žinome,
kad negalima, kad geriau patylėti, o vis tiek leptelime ir net jaučiame
malonumą numanomos grėsmės akivaizdoje, kas – gal velnias, gal puikybė, o gal
paprasčiausias kvailumas.“
„Gyvenimas ganėtinai mėšlina vieta, kad bent
sykį nenorėtum į jį pažvelgti bepročio arba savižudžio akimis.“
„Tačiau įsimylėjęs būni toks debilas, kad
žodžiai „savigarba“, „orumas“ , „kantrybė“ arba posakis „laikas išgydys“ atrodo
nė velnio nevertas šlamštas.“
„Teisus buvo Einšteinas, pasakęs, kad malonumai
– reliatyvus dalykas, reliatyvus ir nepaaiškinamas.“
„Žmonės – įpročių vergai.“
„Nesusikalbėjimas tarp žmonių kur kas
didesnis, nei mums kartais atrodo.“
Hermann Hesse
GERTRŪDA
„Bet jeigu mes regim ką nors, kas kenčia ir kentėdamas nederamai elgiasi, tai turim tą žmogų saugoti ir jį bent kiek pateisinti.“
„Kiekvienas kalba ir yra toks, koks yra ir turi būti, privalu leisti bet kam pasireikšti.“
„Neįmanoma papasakoti, koks esi žmogus, ką išgyveni, koks tampi, kaip augi, sergi ir miršti. Dirbančių žmonių gyvenimas yra nuobodus, įdomūs tik veltėdžių nuotykiai ir likimai.“
„Manau, gyvenime galima nubrėžti gana tikslią ribą tarp jaunystės ir senatvės. Jaunystė baigiasi su egoizmu, senatvė prasideda su gyvenimu kitiems. Aš taip suprantu: jaunimas turi daug malonumų ir daug kančių iš gyvenimo, nes jis gyvena vien tik sau. Tuomet bet koks troškimas, bet kokia mintis svarbūs, tuomet išragaujamas bet koks džiaugsmas ir bet kokia kančia, ir ne vienas, kuris mato, jog neįmanoma patenkinti jo troškimų, iškart sviedžia šalin visą gyvenimą. Tai jaunatviškumas. Tačiau didžiumai žmonių ateina toks metas, kai viskas pasikeičia, kai jie gyvena daugiau kitiems, anaiptol ne iš dorumo, o visai natūraliai. <...> Taigi dėl to jaunimas mėgsta dažnai kalbėti apie mirtį, tačiau niekuomet apie ją negalvoja. O senimas - atvirkščiai. Jauni mano gyvensią amžinai ir todėl visus norus ir mintis gali skirti tiktai sau.“
„Man žmogaus gyvenimas - gūdi liūdna naktis, kurios nebūtų įmanoma ištverti, jeigu kur ne kur nesublykčiotų žaibai, kurių akimirksnio šviesuma tokia guodžianti ir nuostabi, kad panaikina ir pateisina ištisus tamsos metus.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą