Vakar labai norėjau daug rašyti. Noriu ir šiandien, nes, kažkodėl, kai mano gyvenime atsitinka kažkas, kas nėra apibrėžta šviesiomis spalvomis, sukyla daug minčių. O geriausia išeitis - rašymas, nes tai padeda viską susidėlioti į vietas.
Iš tikrųjų viskas yra painu ir sudėtinga. Jau kelintą kartą (ir tikrai ne paskutinį) patiriu, kai žmonės pasikeičia. Taip, tai normalu, bet kai aš esu prisirišus prie to žmogaus, tai tokie dalykai mane skaudina. Pastebėjau blogiausią dalyką, jog kai aš esu blogai nusiteikus, nesugebu tos blogos auros nukreipti man naudinga linkme. Na, tarkim, rašyti ką nors neigiamo ar kurti ar tiesiog, nekreipti dėmesio.
Aš negaliu susikaupti ir bandau save įtikinti, jog toliau taip gyventi negaliu. Gal po kurio laiko taps paprasčiau nusispjauti į dalykus, apie kuriuos mažiausiai turėčiau turėti noro galvoti.
Kad ir kaip ten būtų su tuo keistu ir chaotišku mano pasauliu, šiandien vėl sekmadienis, rytoj vėl pirmadienis, o aš jau vakar supratau, kad nieko gero nenuveikiau.
Šiandien sėdėsiu ir rašysiu rašinį, kurį galėjau parašyti vakar. Vėl sėdėsiu apsikrovus puodeliais kavos ar arbatos ir derinsiu savo laisvalaikį su mokslu ir privalomais dalykais, kol galiausiai sutems, ateis vakaras ir nelaukdama pirmadienio keiksiu save, kad taip ir nepailsėjau normaliai, kaip tikėjaus tai padaryti penkias dienas nuo pirmadienio iki penktadienio.
Šitame įraše nieko ypatingo, vis galvoju, gal reiktų rimtai pradėti rašyti kokį nors atskirą blogą su konkretesniu tikslu? Bet nežinau dabar ir dar rimtai apie tai nemąstysiu.
Jei jaučiatės panašiai kaip aš, na, ta prasme, jokio ypatingo nusiteikimo kažkam ar tiesiog, su neutralia nuotaika sėdit, paklausykit šitos dainos. Ji tikrai gera.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą