Vakar mama man pakuždėjo auksinę mintį: kai kurias problemas geriau palikti taip, kaip jos yra.
Iš tikrųjų, šita mintis tik dabar man atrodo racionali, nors iki šiandienos buvau linkusi (na, ir esu) spręsti visas problemas, kad ir kokios sudėtingos jos būna. Tačiau dažnai žmonės nebūna to verti, o ypač kai mano brangus gyvenimo laikas yra eikvojamas... šiaip sau.
Nesuprantu netgi to, kodėl žmonių jausmai keičiasi itin dažnai, arba tiesiog jie būna slepiami. Vietoj to tiesiog siekiama skaudinti. Ar skausmas, suteikiamas kitam žmogui, yra tartum kokia gynyba?
Jei atvirai, prireikia labai daug laiko, kad atsigautum po neįprastų išgyvenimų, sugriautų svajonių (o kaip kitaip) ir atsisveikintum su svarbiais žmonėmis. Tokie dalykai, kad ir kaip sustiprina, jie palieka ir daug randų bei įvairių žymių. Na, aš nekalbu apie fizines žymes, manau ir taip aišku, apie ką aš.
Kad ir kaip ten būtų, negaliu pasakyti, kad esu nelaimingas žmogus. Aš esu labai, labai laiminga. Aš laimę randu mažesniuose dalykuose, tik kartais liūdesys iš išorės išlenda lauk, bet dažniausiai jį sutramdau.
Nekenčiu, kai žmonės rėkia.
Nekenčiu, kai žmonės skaudina.
Nekenčiu, kai žmonės nekenčia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą