Truputis A.Camus

Šį sekmadienį nusprendžiau pasidalinti A.Camus mintimis iš kelių jo veikalų: „Laiminga Mirtis“ , „Svetimas“ ir „Maras“. Todėl gero skaitymo ir pamąstymo.






       „Laiminga mirtis“

·         Tik viltimi dar tegyvenantis žmogus rūpinasi laisve ir nepriklausomybe.

·         Apie žmogų visada sprendžiama iš pusiausvyros, kurią jis geba išlaikyti tarp savo kūno poreikių ir to, ko reikalauja jo protas.

·         Kūnas visuomet turi idealą, kurio jis nusipelno. Drįstu sakyti, jog reikia turėti pusdievio kūną, kad teigtum tą akmens idealą.

·         Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.

·         Turėti pinigų reiškia turėti laiko. Aš neišeinu iš šito rato. Laikas perkamas. Viskas perkama. Būti ar tapti turtingam reiškia turėti laiko būti laimingam, tai reiškia būti laimingam, kai esi to vertas.

·         Gyventi reikia laiko. Kaip ir kiekvienas meno kūrinys, gyvenimas pareikalauja, kad apie jį mąstytum.

·         Kai tinkamomis dienomis pasitiki gyveimu, jis būna priverstas tau atsakyti tinkamai. 

„Maras“

·             Klausimas: kaip elgtis norint neprarasti savo laiko? Atsakymas: pajausti visą laiko ilgumą. (Būdai: leisti dienas dantų gydytojo laukiamajame ant nepatogios kėdės; būti savo balkone ištisą sekmadienio popietę; klausytis pranešimų nesuprantama kalba; rinktis ilgiausius ir be ištaigos geležinkelio maršrutus ir, žinoma, važiuoti stačiam; stovėti eilėje prie teatro kasos langelio ir nepirkti bilieto ir t.t.

·           Dievo rykštės, po teisybei ne naujiena, bet sunku jomis patikėti, kai jos ištinka. (Žemė matė tiek ir tiek karų ir marų. Ir vis dėlto maras ir karas užklumpa žmones visada tokius pat nepasirengusius)

·          Menininkui duota daugiau negu kitiems, kas to nežino. Jam daugiau atleidžiama.

·          Kartais žmogus kenčia ilgai, kol supranta kenčiąs.

·          Teikdami pernelyg daug reikšmingumo kilniems darbams, mes galų gale netiesiogiai aukštiname blogį. Mat tada piršte peršasi mintis, jog kilnųs darbai vertinami vien dėl savo retumo, ir pikta valia bei abejingumas yra kur kas dažniau pasitaikantys žmonių veiksmų varikliai.

·          Žmogus pajėgus dideliems darbams. Bet jeigu nepajėgus dideliam jausmui, tai jis manęs nedomina.

·        Nieko nėra pasauly, dėl ko būtų verta nusigręžti nuo to, ką myli.

·         Niekas negeba tikrai galvoti apie kitą, net didžiausioj bėdoj.

·         Pasaulis be meilės – tai lyg miręs pasaulis ir visada ateina valanda, kai atsipyksta kalėjimai, darbas, drąsa ir imi šauktis kokio nors veido ir švelnumo sužavėtos širdies.

·         Žmogus negali ištisai būti įsitempęs; kokia laimė, širdžiai atsivėrus, pagaliau atrišti tą kovai parengtų jėgu mazgą.

„Svetimas“

·         Gyvenimo niekad nepakeisi, kad ir kaip gyventum, gyvenimas yra visur tas pats, ir kad manasis man visai patinka

·          Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kuriuos myli.

·          Kad aš niekad neturiu ko svarbaus pasakyti, tai ir tyliu.

·          Žmogus, išgyvenęs nors vieną vienintelę dieną, galėtų nesunkiai išgyventi šimtą metų kalėjime. Jam pakaktų prisiminimų, kurie neleistų nuobodžiauti.

·          Aš visuomet priimdavau tai, ką man atnešdavo ši arba rytojaus diena.

·          Ar neišvengiamybė gali turėti išeitį?

·          Juk nieko nėra svarbiau už mirties bausmę ir kad žmogui apskritai ji tėra vienintelis tikrai įdomus dalykas.

·          Visuomet perdėtai galvoji apie tai, ko nežinai.

·          Niekuomet žmogus nėra visiškai nelaimingas.

·          Visi žino, kad gyvenimas nėra vertas tų pastangų, kuriomis už jį mokama.