Seniai bebuvau susidūrus akis į akį su šiokia tokia nemiga, kuri vasara tampa kiek malonesnė, nei kitais metų laikais, kuomet poilsio ir miego poreikis yra neišsemiamas, o ką jau kalbėti apie taip reikalingą energiją...
Galėčiau pasidaryti šiltos ir gardžiai kvepiančios mėtų arbatos, prigriebti 'The secret life of bees' knygą, tačiau jaučiu, kad ne tai išspręs mano nemiegojimo klausimą. Ir ne filmą turėčiau žiūrėt.
Manau, jog mane kankina nerimas ir tikrai, dievaž, turėčiau vėl atsipalaiduoti. Prieš valandą bandžiau užmigti ir įtikinti save, kad tai, kas išblaškė mane šiandien ar vakar yra NIEKAS. Tiesiog... niekas.
Ne tuštuma, tačiau nieko svarbaus, dėl ko turėčiau sielotis.
Ir kišau sau į galvą Igno žodžius, jog tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Teisingiausi žodžiai. Kažin, kodėl aš juos pamiršdavau?
Prisikišiu sau optimizmo kupinų minčių tik, gaila, kad telefonas mano miręs šiuo metu ir negaliu jokių lopšinėlių pasiklausyt, kurios apramintų audrą galvoje ir leistų miegoti ir ilsėtis.
Na, pasigrosiu, pasiniūniuosiu pati sau.
Žodžiu, žiūrėsiu kaip gausis. Labanaktis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą