Pirmadienis toks, kad ir norisi ko nors prasmingo, nors tuo pačiu kyla prieštaravimas sau ir tik norisi pasiduoti vienai ydai - tingėjimui.
Nebarstysiu žodžių į sieną - Bruno Ferrero trumpi pasakojimai, gal kas nors jumyse nušvis arba ne, gal tiesiog patiks.
GERAŠIRDIS ŽMOGUS
Kartą žmogus įkrito į šulinį ir negalėjo iš jo išsikepurnėti.
Netoliese vaikštinėjantis geraširdis žmogelis jam tarė:
- Man iš tikrųjų tavęs labai gaila. Užjaučiu.
Socialinis darbuotojas pasakė:
- Logiška, kad anksčiau ar vėliau kas nors čia gaus galą.
Dievobaimingasis nusprendė:
- Tik blogiečiai krinta į šulinius. Mokslininkas apskaičiavo, kaip žmogus atsidūrė
šulinyje.
Politikas, priklausantis opozicijai, įsipareigojo pareikšti nepasitenkinimą vyriausybe.
Žurnalistas pažadėjo kitą sekmadienį išspausdinti žurnale poleminį straipsnį.
Praktiškas vyriškis pasiteiravo, ar dideli šulinyje mokesčiai. Liūdnuolis pasakė:
- Mano šulinys dar blogesnis.
Humoristas sukikeno:
- Išgerk kavos, ir nuotaika pasitaisys!
Optimistas tarė:
- Juk galėjo būti ir blogiau.
Pesimistas perspėjo:
- Įkrisi dar giliau.
Ir tik vienas žmogus pamatęs įkritusį, ištiesė ranką ir ištraukė jį iš šulinio.
VEDLYS
Pirklių, dažnai drauge keliaudavusių ilgais Rytų šalių keliais, karavanas ruošėsi įveikti plačią, pavojingą dykumą. Kad kelionė pavyktų, reikėjo ne tik gerai pažinoti šias vietas, kelius, apylankas bei oazes, bet ir išmanyti vietinių gyventojų papročius.
Todėl pasisamdė vedlį, garsėjantį didele patirtimi.
Po dešimties dienų sparčios kelionės vilkstinė kaktomušomis susidūrė su būriu ginkluotų vyrų. Šie stovėjo lyg įkalti į žemę ir saugojo virš kelio iškeltą baisingą statulą, vaizduojančią žiaurią jų genties dievybę.
- Stot! - sukomandavo ginkluoto būrio vadas. - Paaukokite vieną saviškį mūsų dievui, antraip nepajudėsite iš vietos! Taip privalu daryti per kiekvieną jaunatį. Jei nepaklusite, tučtuojau visi mirsite!
- Pirkliai susispietė į būrį ir ėmė pašnibždom tartis. Jų laukė dramatiškas pasirinkimas, tad nekeista, kad buvo sunku pasiekti sutarimą.
„Mes pažįstami jau daug metų. Mus sieja giminystės ryšiai. Argi paaukosime kažkurį iš mūsų, kad patenkintume tą jų dievybę!“
Visų žvilgsniai nukrypo į vedlį...
Pagal žiaurų ritualą paaukoję vargšelį po statulos kojomis, pirkliai keliavo toliau. Tačiau nė vienas nežinojo kelio ir netrukus karavanas pasiklydo dykumoje.
Iškamuoti troškulio ir netekę jėgų, vienas po kito jie mirė.
Pirklių, dažnai drauge keliaudavusių ilgais Rytų šalių keliais, karavanas ruošėsi įveikti plačią, pavojingą dykumą. Kad kelionė pavyktų, reikėjo ne tik gerai pažinoti šias vietas, kelius, apylankas bei oazes, bet ir išmanyti vietinių gyventojų papročius.
Todėl pasisamdė vedlį, garsėjantį didele patirtimi.
Po dešimties dienų sparčios kelionės vilkstinė kaktomušomis susidūrė su būriu ginkluotų vyrų. Šie stovėjo lyg įkalti į žemę ir saugojo virš kelio iškeltą baisingą statulą, vaizduojančią žiaurią jų genties dievybę.
- Stot! - sukomandavo ginkluoto būrio vadas. - Paaukokite vieną saviškį mūsų dievui, antraip nepajudėsite iš vietos! Taip privalu daryti per kiekvieną jaunatį. Jei nepaklusite, tučtuojau visi mirsite!
- Pirkliai susispietė į būrį ir ėmė pašnibždom tartis. Jų laukė dramatiškas pasirinkimas, tad nekeista, kad buvo sunku pasiekti sutarimą.
„Mes pažįstami jau daug metų. Mus sieja giminystės ryšiai. Argi paaukosime kažkurį iš mūsų, kad patenkintume tą jų dievybę!“
Visų žvilgsniai nukrypo į vedlį...
Pagal žiaurų ritualą paaukoję vargšelį po statulos kojomis, pirkliai keliavo toliau. Tačiau nė vienas nežinojo kelio ir netrukus karavanas pasiklydo dykumoje.
Iškamuoti troškulio ir netekę jėgų, vienas po kito jie mirė.
NESĄŽININGUMAS
Statybos darbų vykdytojas daug metų dirbo didelėje įmonėje. Vieną dieną gavo nurodymą išsirinkti labiausiai patinkantį gyvenamojo namo projektą ir pagal jį pastatyti namą. Taip pat turėjo išrinkti namui pačią gražiausią vietą ir neskaičiuoti išlaidų.
Netrukus statybos prasidėjo. Tačiau, pasinaudodamas tokiu aklu pasitikėjimu, darbų vykdytojas nusprendė pirkti pačias prasčiausias statybines medžiagas, samdyti žemos kvalifikacijos darbininkus, kuriems užtektų nedidelio užmokesčio, ir taip sutaupytas lėšas pasisavinti.
Kai namas buvo baigtas, iškilmingos šventės metu darbų vykdytojas įteikė įmonės vadovui namo raktus.
Vadovas nusišypsojo ir, spausdamas darbų vykdytojo ranką, sugrąžino jam raktus sakydamas:
- Už jūsų ilgametį gerą ir nepriekaištingą darbą šioje įmonėje šis namas yra mūsų dovana jums.
Statybos darbų vykdytojas daug metų dirbo didelėje įmonėje. Vieną dieną gavo nurodymą išsirinkti labiausiai patinkantį gyvenamojo namo projektą ir pagal jį pastatyti namą. Taip pat turėjo išrinkti namui pačią gražiausią vietą ir neskaičiuoti išlaidų.
Netrukus statybos prasidėjo. Tačiau, pasinaudodamas tokiu aklu pasitikėjimu, darbų vykdytojas nusprendė pirkti pačias prasčiausias statybines medžiagas, samdyti žemos kvalifikacijos darbininkus, kuriems užtektų nedidelio užmokesčio, ir taip sutaupytas lėšas pasisavinti.
Kai namas buvo baigtas, iškilmingos šventės metu darbų vykdytojas įteikė įmonės vadovui namo raktus.
Vadovas nusišypsojo ir, spausdamas darbų vykdytojo ranką, sugrąžino jam raktus sakydamas:
- Už jūsų ilgametį gerą ir nepriekaištingą darbą šioje įmonėje šis namas yra mūsų dovana jums.
TYLA
Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.
Žmogus, apsilankęs pas vienuolį atsiskyrėlį, jo paklausė:
- Ko išmokai gyvendamas tyloje?
Pastarasis, semdamas vandenį iš šulinio, tarė atvykėliui:
- Pažvelk į šulinio gilumą. Ką ten matai?
Žmogus dirstelėjo.
- Nieko nematau!
Kurį laiką vienuolis stovėjo nejudėdamas, po to prabilo svečiui:
- Dar kartą pasižiūrėk! Ką dabar matai šulinyje?
Žmogus žvilgtelėjęs atsakė:
- Dabar regiu patį save, nes vanduo tarsi veidrodis.
Vienuolis tarė:
- Įmerkęs kibirą sudrumsčiau vandenį. Bet po to vanduo nurimo. Tai ir yra tylos išmintis: išvysti patį save.
KALBĖJIMO BŪDAS
Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.
Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas.
Vieną rytą, kalifas Harunas al Rašidas pakvietė sapnų aiškintoją ir jam papasakojo tokį sapną:
- Sapnavau, kad vienas po kito iškrito mano dantys ir galiausiai mano burna liko visiškai tuščia. Ką apie tai manai?
- Ak, pone, tai blogas ženklas! Sapnas reiškia, kad tavo giminaičiai mirs anksčiau už tave ir tu liksi vienišas! - tarė aiškintojas.
Kalifo širdį pervėrė skausmas ir jis liepė sapnų aiškintojui daugiau nesirodyti jo akyse. Kiek vėliau papasakojo tą patį sapną kitam aiškiaregiui. Šis jam atsakė:
- Ak, mano valdove, tai išties geras ženklas. Sapnas reiškia, kad tavo gyvenimas bus labai ilgas ir kad tu gyvensi ilgiau už visus savo giminaičius!
Patenkintas kalifas tarė:
„Nuostabus sapnas!“ ir už puikų sapno aiškinimą davė aiškiaregiui šimtą denarų. Po to pakvietė vizirį ir jam liepė surasti pirmąjį aiškintoją: norėjo atsiprašyti, kad išvijęs iš rūmų. Mat iš esmės pirmasis jam atskleidė ta patį dalyką, tik kitais žodžiais.
Net skaudžiausią tiesą galima ištarti maloniai. Mandagumas – tai širdies protingumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą