Meilė - tai deglas, krintantis į bedugnę ir tik tada parodantis, kokia ji gili. - E.M.Remarque
nuo mažų dienų augau su knygomis, kurios suformavo mane, kurios sukūrė mane tokią, kokia esu dabar. ir blogiausias dalykas, kad jos yra tokios artimos man, tačiau tokios tolimos realybei ir tikram, apčiuopiamam pasauliui.
niekada neskaičiau Hario, bet ir ne apie jo antgamtines galias aš čia rašau. esmė ta, kad romanai suformavo mano požiūrį į jausmus, į meilę. ilgą laiką, kol ugdžiausi savo supratimą apie meilę, turėjau įskiepytą idėją, jog tikra meilė - tik kartą gyvenime. privalau pasakyti, kad tai mane daug kartų gniuždė, kol atsirado mano pirmas NE, ištartas tai knygų pasaulio pasaulėjautai. po pirmo kritimo į šūdą (nesupraskit manęs tiesiogiai) aš supratau, kad mylėti galima ne vieną kartą, tačiau nereiškia, kad toji meilė (ne tėvams, draugams ar seneliams) būna ne tris šimtus penkis kartus, bet du ar tris, gal keturis. aš nežinau.
esmė ta, kad visada troškau meilės kaip knygose. kokios? kažko tai panašaus į E.M.Remarque „Naktis Lisabonoje“ ar „Šešėliai rojuje“. esmė viso to yra ta, kad dabar žmonėms esamas pasaulis egzistuoja, taip sakant, per daug.
aš visada esu linkusi nuo to pabėgti, man patinka mėgautis meile su žmogumi ir jausti gamtą aplink vietoj bereikalingo šurmulio ir skubančio pasaulio šalia.
vis dėlto, kodėl man tai yra blogai? na, gal turėčiau rašyti, jog buvo blogai. kol nejauti ir neišgyveni nieko panašaus, kaip laimingieji romanų herojai, nusivili (pvz. aš) aplinkiniu pasauliu ir nustoji tikėti tokiu stipriu jausmu, kuris veda žmonija pirmyn, neneikim to. bet vis tiek ateina tai, dėl ko supranti (nors aš ir moteris, bet suprantu) rašytojus (vyrus) kurie jautė prieš amžių, kitą tai, ką tu jauti ir išgyveni dabar.
gal todėl aš niekada ir nenorėjau banalios meilės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą