paparčio žiedų neieškojau, nes paparčius suvalgiau, o mano žiedai ant rankų.
iš esmės aš visiškai lost in space ir dėl to, kokia buvo mano tėčio vardadienio šventė aš turėčiau kaltinti tik save, bet nekaltinu, per daug širdgėlos ar dar ko nors nejaučiu. nebent primenu sau, kad, atseit, yolo ir daugiau šiais metais nebus trumpiausios nakties.
istorija aiški ir trumpa.
po pastarųjų sunkiai miegotų naktų, nubudau sekmadienio rytą vėlgi tuo metu, kai atsikėlus valgau nei pusryčius nei pietus, tai maždaug 12tą valandą, susivokiau, kad jau mano mieloji Reda gyvena kitoje laiko plotmėje, ir tada mano lovos gale mama kažką pasakė, ko aš neatsimenu, tik pokalbis pasisuko apie vardadienį.
- tai tipo šiandien Joninės?
- iš šiandien į rytojų.
tiesą sakant, aš galvojau, kad jos šios savaitės vidury, iš trečiadienio į ketvirtadienį, nes gyvenau kokia 18 ar 19ta diena, nežinau, bet aš viską pražioplinau. nors ir galėjau ką nors daryti, bet nieko nedariau.
romantiškosios mano Joninės buvo su dviem vyrais (ne vienu metu!): su Camus, o kiek vėliau su A.Kiedis.
truputį po vidurnakčio gulėjau balkone ir žiūrėjau į žvaigždes, kurių nebuvo ir nepyniau nei vainiko iš šalia augusių beržų (dėl to ir neturėjau ką paleisti į vonią) , nei šokau aplink laužą. nes tokiu atveju būtų sudegę viskas, kas dega.
kiek vėliau supratau, kad noriu miegot, bet negaliu. būčiau ir nusmigus balkone, bet nenorėjau būti pažadinta lietaus ir dar bala žino ko, tad grįžau į savo urvelį. socialiniai tinklapiai galėtų įvaryti depresiją, bet tik ne man.
visi švenčia, kas girti, kas jau blaivosi, o aš apsikabinus pagalvę bandau užmigti, bet per daug karštą ir apmaudu, kad net ir šiaip negalėčiau basa niekur palakstyti, nes jau prisilaksčiau per karštą smėlį ir asfaltą, bet jau beveik viskas gerai.
todėl kadangi planavau Jonines savaitės vidury, tai aš jas ir švęsiu savaitės vidury.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą