šiandien
trečią kartą per visą savo gyvenimą mačiau verkiantį tėtį. pasijutau dar ne visiškai žlugusi morališkai.
pasėdėjom valandą prie juodos arbatos puodelio ir prie kavos su medumi puodelio. stebėjau, kaip jis nenoromis pasakodamas tai, kaip jaučiasi, nejučiomis vis pamaišo jau seniausiai arbatoje ištirpusį cukrų ir nė gurkšnio į burną nepaima, tik maišo. tik maišo.
stebėdama jį pagalvojau, kad esu visiškai tokia pati, kaip mano tėtis. skyriuosi tik tais tuom, kad.... o kuom aš nuo jo skiriuosi? nepaklausdavau, kaip jam sekasi, nes vis tiek pats pradėdavo pasakoti. bet ar neturėdavau paklausti daugiau? nepaklausdavau ir mamos, kaip praėjo jos diena, pirmiausia pasakodavau tai, kas būdavo ant mano liežuvio galo, arba nekalbėdavau visai, nes nenorėdavau, nes man būna nekalbadieniai.
aš supratau, kiek daug mes, kiek daug aš laiko prarandu leisdama jį niekams, kas, kita vertus, man tuo metu atrodo naudinga ir reikalinga. kiek daug aš laiko prarandu veltui, neskirdama jo žmonėms, kuriuos aš labiausiai myliu, tik ta mano meilė turi kiek kitokias spalvas. aš ne tokia, kokia buvau vakar ir ne tokia, kokia būsiu rytoj. bet aš džiaugiuosi žmonėmis, kurie sugeba mylėti taip, kad visas pasaulis aplinkui jiems yra minkštas ir jie patys skleidžia visiems aplinkiniams tai, kas vadinama jaukumu ir šiluma. taip, turbūt tai vadinama taip, ar kaip nors panašiai.
bet progresas vyksta. tai buvo pirmasis ruduo po vaikystės, kuomet aš jį pajutau tiek, kiek įmanoma pajusti tokiam žmogui kaip aš. o rugsėjo rytai visuomet, nesvarbu kiek man metų yra ir bus, yra tokie, kokie buvo prieš dešimt ar dvylika metų. rytinis rūkas, gaubiantis miegančius rajonus, miegantį miestą, pilki ir skubantys žmonės, sušalusi žolė ir horizonte lendanti šviesi geltona spalva.
aš esu visiškai tokia pati kaip mano tėtis, bet kitokia, nei mano mama. aš suvokiau, kad psichologe niekuomet negalėčiau būt, nes šypsausi netyčiomis tuomet, kada to visiškai nereikia.
aš esu kitokia, nei mano mama, nes neskubu teisti žmonių.
aš esu kitokia, nei mano mama, nes neieškau naudos iš kitų.
aš esu visiškai tokia pati kaip mano tėtis, bet kartais pamirštu išklausyti žmones.
aš esu visiškai tokia pati kaip mano tėtis.
aš esu visiškai kaip mano tėtis.
aš esu visiškai.
pasėdėjom valandą prie juodos arbatos puodelio ir prie kavos su medumi puodelio. stebėjau, kaip jis nenoromis pasakodamas tai, kaip jaučiasi, nejučiomis vis pamaišo jau seniausiai arbatoje ištirpusį cukrų ir nė gurkšnio į burną nepaima, tik maišo. tik maišo.
stebėdama jį pagalvojau, kad esu visiškai tokia pati, kaip mano tėtis. skyriuosi tik tais tuom, kad.... o kuom aš nuo jo skiriuosi? nepaklausdavau, kaip jam sekasi, nes vis tiek pats pradėdavo pasakoti. bet ar neturėdavau paklausti daugiau? nepaklausdavau ir mamos, kaip praėjo jos diena, pirmiausia pasakodavau tai, kas būdavo ant mano liežuvio galo, arba nekalbėdavau visai, nes nenorėdavau, nes man būna nekalbadieniai.
aš supratau, kiek daug mes, kiek daug aš laiko prarandu leisdama jį niekams, kas, kita vertus, man tuo metu atrodo naudinga ir reikalinga. kiek daug aš laiko prarandu veltui, neskirdama jo žmonėms, kuriuos aš labiausiai myliu, tik ta mano meilė turi kiek kitokias spalvas. aš ne tokia, kokia buvau vakar ir ne tokia, kokia būsiu rytoj. bet aš džiaugiuosi žmonėmis, kurie sugeba mylėti taip, kad visas pasaulis aplinkui jiems yra minkštas ir jie patys skleidžia visiems aplinkiniams tai, kas vadinama jaukumu ir šiluma. taip, turbūt tai vadinama taip, ar kaip nors panašiai.
bet progresas vyksta. tai buvo pirmasis ruduo po vaikystės, kuomet aš jį pajutau tiek, kiek įmanoma pajusti tokiam žmogui kaip aš. o rugsėjo rytai visuomet, nesvarbu kiek man metų yra ir bus, yra tokie, kokie buvo prieš dešimt ar dvylika metų. rytinis rūkas, gaubiantis miegančius rajonus, miegantį miestą, pilki ir skubantys žmonės, sušalusi žolė ir horizonte lendanti šviesi geltona spalva.
aš esu visiškai tokia pati kaip mano tėtis, bet kitokia, nei mano mama. aš suvokiau, kad psichologe niekuomet negalėčiau būt, nes šypsausi netyčiomis tuomet, kada to visiškai nereikia.
aš esu kitokia, nei mano mama, nes neskubu teisti žmonių.
aš esu kitokia, nei mano mama, nes neieškau naudos iš kitų.
aš esu visiškai tokia pati kaip mano tėtis, bet kartais pamirštu išklausyti žmones.
aš esu visiškai tokia pati kaip mano tėtis.
aš esu visiškai kaip mano tėtis.
aš esu visiškai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą