neraudojau ir neraudosiu

neraudojau ir neraudosiu, jau pripratau prie to, kad vasara ateina ir išeina, o ją pakeičia naujas ir spalvingas ruduo, su savo atšiaurumu tik dar labiau priverčiantis ilgėtis vasaros, bet juk ir ruduo yra žavingas.
neraudojau ir neraudosiu, negailėsiu laiko, nes vasaros dienos buvo vertos visko, kas buvo jose. po tiek laiko, tai buvo mano pirmoji vasara Lietuvoje ir buvo gera ją leisti toje mažoje valstybėje Baltijos jūros pakrantėje.
neraudojau ir neraudosiu, kad jau medžiai nusirenginėja ir nuolat krentant lapams prisimenu vine, kuriame vyrukas prisegė lapą atgal ant medžio šakos rėkdamas NE (ar bent jau mano fantazija sukūrė jo rėkimą).
neraudojau ir neraudosiu, kad vėl rudens pradžia praneša apie ūkanotus rytus ir erzinantį žadintuvą su miego trūkumu ir mokymosi.
neraudojau ir neraudosiu, nes mokytis aš noriu, man gera būti su naująja savo šeima filologyne.
neraudojau ir neraudosiu, nes laikas bėga, nori tu to ar ne, bet jei jo nešvaistai, tai ir gailėtis nereikia.