ketvirtadienis, kovo 7

gūsiai


               

                 I'm not here
                This isn't happening
                I'm not here, I'm not here

            Kad jau toks vakaras, tai galiu rašyti apie vienatvę. Toks vakaras, kai gal net ir norisi apie ją kalbėti, bet visai ne dėl to, kad aš pati taip jausčiaus. Panašu, kad tai vienas iš tų kartų, kai gali kalbėti apie tuos dalykus, kuriuos išgyvenai ir pergyvenai, kurie tau seniausiai nėra svarbūs, aktualūs ir tavęs neskaudina. Esu girdėjus arba skaičius teoriją, jog vienišu galima būti ir tarp žmonių, kad vienatvė – labiau vidinė būsena. Pavyzdžiui Artūro Šopenhauerio mintis skamba panašiai: „Apskritai galima teigti, kad juo labiau žmogų traukia kompanijos, juo skurdesnė jo dvasia ir iš viso jis didesnis menkysta.“
Kaip norėsi, taip interpretuosi, bet vis dėlto negalėčiau nesutikti su tuo, kad per daug dalindamiesi savo elektromagnetiniais laukais (ar kaip ten jie vadinasi) prarandam po daug mažų dalelių savęs.
            Kita kiaura ir tiesi it kelias link mėnulio mintis: „Kiekvienas žmogus yra vienas, nes: 1. Jis gimsta ir miršta vienas.“ Asmeniškai duočiau kokius 48 balus iš 100, nes vis dėlto kaip kūnai – žmonės gali būti vieni ir vieniši, bet vis tiek atkeliaujame į pasaulį laukiami ir mylimi, jei ne, tai bent jau atsirandame iš meilės ar bent jau iš aistros. Na, bet kokiu atveju, jei jau mes esam, vadinas, bent jau kam nors reikalingi, argi ne?
            Tuomet buvo kažkuri tai vasaros diena, neatsimenu konkrečiai, ar tai birželio ar rugpjūčio diena, nes visos dienos buvo vienodai skausmingos. Aplink tiek daug žalumos, visokių apsipirkimo centrų, costa coffee ir iki ausų išsišiepę svetimi veidai eina savais keliais arba sėdi stebėdami žmones savo nuvargusiomis buldogų akimis. Gal vis tiktai tai buvo birželio vidurys, kokia 19 ar 20 diena, kai jau pirmą kartą pajutau, kad viduje vesterno filmų tipo krūmas dykumoje skrenda, o aplinkui – nieko. Maždaug taip, jei ne blogiau, jaučiausi aš. Supratau, kad be tėvų, be draugų, be savos šalies aš – tik paklydėlė kitur. Kitur, kur žmonės eina savais keliais, praeina tave ir tikrai nei vienas nejautė tokios vienatvės, kurią jaučiau aš. Palikus save Lietuvoj, aš už Pa de Kalės sąsiaurio tarp šurmuliuojančių lyg bitės avily žmonių buvau vienišesnė ir už pačius astronautus galaktikoje.
            Kaip iš tos dainos: don‘t you know, that misery loves company, I heard, that misery was looking for me.

2 komentarai:

  1. Bent jau skaitydama tavo blogą visa dar jaučiuos tau artima, Giedruž. Bučiukas. : *

    AtsakytiPanaikinti