aišku, nepasuksiu piligrimų keliais ir neskelbsiu naujų tiesų, tik turbūt vėl galėsiu gyventi taip, kaip
gyvenau. bet ne apie gyvenimą aš čia dabar rašysiu, ne tokia viso nušvitimo esmė.turėjau (ar turiu?) pripažinti (ir taip akivaizdų ir visiems žinomą, bet esu tikra ir dažnai pamirštamą faktą),
kad vienas iš labiausiai apmaudžiu dalykų - nenusisekimas to, į ką buvo daugiausia dėta vilčių, pastangų ir tikėjimo. visiems žinomas tas jausmas - nori pasikasti po senesniais nei pernykščiai lapais, atsukti laiką iki to,
kol išmokai vaikščioti ir panašiai. na, bent jau mano jausmas yra maždaug tokio dydžio ir plotmės laiko atžvilgiu.
tačiau - turbūt ilgų mąstymų apmąstymų ir pokalbių dėka (ačiū) - pripažinau sau: Giedre, nesi dar visiška asilo subinė (nes asilo beretė neatitinka mano tikrovės), bet kad ir kaip bebūtų, galime rasti savų privalumų ir pasimokyti iš to.
na, bent jau taip sakoma ir mes (t.y. aš ir aš) stengiamės taip daryti.
bet pala pala, - sakau aš sau atgal, - aš juk vėl tai kartosiu po tam tikro laiko, kai pamiršiu ar panašiai. ir tada
aš sau tiesiog parodau vieno piršto kombinaciją, nes ginčytis tiesiog nenoriu
- aš buvau teisi.
nėra paprasta mesti įpročius (lindimą į tą pačią balą/mėšlo krūvą/smegduobę etc.), bet save įveikti reikia.
šianden mane aplankė labai įdomus nušvitimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą