atsiminimai. ir vėl?

10. What are some of your most cherished memories? Did these events create a significant impact on your life today?

pas mane atsiminimų kratinys yra neišraizgomas. kiekvienąkart kai jau atrodo, jog kurioje nors istorijoje galiu padėti galutinį tašką, atplaukia kita, nauja memuarų banga. tokiais momentais aš suprantu Leonardą Gutauską.

berods jau minėjau, jog dažniausiai man prisiminimus sukelia kvapai, muzika, dažnai netgi skonis ar retai lankoma vieta. visi atsiminimai man yra svarbūs ir būtų sunku kokius nors išskirt, bet....

turbūt didžiausias atsiminimas (bet jis visai ne cherished) yra apie mano senelį. per daug stiprus šis atsiminimas ir per dažnai ir dabar gatvėje sutinku ne vieną jo vaiduoklį, o dar dažniau galvoju apie tai, koks jis būtų dabar, jei būtų ir kiek daug jis man galėtų papasakoti, kiek daug jis man galėtų papasakoti...

bet mano dienos per liūdnos ir mano blog'o įrašai įgauna mano spalvas, tad jei jau reikia cherish memories, tai tokios ir bus.

 ir negaliu meluoti, negaliu meluoti net ir sau. tai, kas mane suformavo, yra per daug, neigiami dalykai, kurie, taip sakant, ne žlugdo, o sustiprina. (ar kaip ten sakoma?)

dabar versiu savus vilko dantų karolius.

nereikia

dabar viską galima paaiškinti pasiremiant prisiminimais. juk visi psichologiniai dalykai yra nukreipti jau į ankstyvąsias vaikystės dienas. pavyzdys (aš to neatsimenu, tik pro rūkus ir miglas, bet man pastoviai pasakojo tėvai ir močiutė): sugalvojau vieną dieną, jog man nebereikia čiulptuko (matyt, atsibodo, o iš esmės jis labai juokingas buvo, visas suplyšęs ir sukramtytas. „kaliošas“ - kaip tėtis pasakytų) ir nuėjau, išmečiau į šiukšliadėžę. vakarop suvokiau, kad noriu jo atgal. nuėjau - neradau. paliūdėjau ir pamiršau. moralas toks: kaip ir čiulptukas šiukšliadėžėj, taip ir dalykai mano gyvenime: nereikia - išmetu.

E.R.

išmokau rašyti į natų sąsiuvinį. mano didžioji raidė E turėjo ne tris, o bent šešias kojytes, o R buvo kaip rusiška 'ja'. kuom tai buvo svarbu? na, žiūrėkit, rašau blog'ą ir šiaip....

(ne)reikia taip daryti

kai gerai pagalvoji, tai visiškai nėra geri dalykai, bet nuo jų aš pradėjau savęs formavimą ir reiškimą, stovėjimą už save. long story short: nusikirpau ilgus plaukus (kirpaus pati apie 30cm ir tikėjaus, jog tėvai nepamatys, kadangi jie buvo prieš mano plaukų kirpimą), nusidažiau pati (vėlgi tėvams nežinant) raudonai. vėliau jau ir auskarus (tėvams nežinant, kaip netikėtai) pradėjau vertis. čia buvo tikri kryžiaus keliai, bet jau kažkiek įrodžiau tėvams, kad kiekvienas žmogus yra toks, koks jis nori būti, o ne toks, kaip tėvams labiau patinka. argi ne?

***

pusę dienos sėdėjau ant kilimo, kol išmokau užsirišti batukus. visada siekdavau tikslo.

man vieną kartą gaidys įkirto į kaktą. kodėl? nes čiupinėjau jo vištas. moralas: neliesk gaidžio vištų (arba šiaip neliesk to, kas nėra tavo)

sulaužiau kaimynų plastikinę kėdę ir apkaltinau dėdę. moralas: išmok prisiimti atsakomybę

mano pirmasis šuns (ne mano) vedžiojimas atrodė taip: šuo eina, aš iš paskos. moralas: niekada nebūk vedžiojama(s) už pavadėlio.

kai brolis įsipildavo vandens, jam nematant priberdavau druskos arba cukraus, o tada jau būdavo man linksma (šiaip ne). moralas: neberk druskos broliui į vandenį, nes uždarys į spintą

pripaišiau po močiutės stalu (dar kai tilpdavau), tai jau, matyt, byloja apie labai ankstyvą anarchiją. (nerašiau jokio solomon, man atrodo)

gaudydavau berniukus ir arba bučiuodavau juos, arba spardydavau. moralas: love me or hate me

kažkada dėliojau teletabius ant kilimo ir apsi.... moralas: nemyžk ant kilimo ir nekankink pūslės